7890

Vipassana meditacijos ir tylos stovykla: iš čia parsivežiau trūkstamą gyvenimo dėlionės detalę

Šį rudenį pradėjau Vipassana meditacijos stovykloje, vykusioje Molėtų rajone, gamtinėje vietoje šalia Bebrusų ežero. Stovykla vyko rugsėjo 1–12 dienomis.

Apie galimybę sudalyvauti pagalvodavau jau keletą metų iš eilės ir šiais metais, kai visos aplinkybės buvo palankios bei sėkmingai pavyko užsiregistruoti, į stovyklą atvažiavau neramia širdimi. Nuogąstavau, kad nepakelsiu fizinio ir psichologinio krūvio, mat stovykloje meditacijoms numatyta maždaug po 10 valandų kasdien. Taip pat šioje stovykloje laikomasi tauriosios tylos (tarpusavyje nekalbama), administracijai atiduodami mobilieji telefonai (taigi jokio mobiliojo ir interneto ryšio), negalima atsivežti ir skaityti knygų, rašyti dienoraščio. Stovykloje valgomas tik čia patiekiamas vegetariškas maistas pagal nustatytą grafiką ir negalima atsivežti savo papildomo maisto ar užkandžių (tokių pagundų gali kilti, nes vakarienė čia patiekiama 17 val., o ją sudaro tik vaisiai ir arbata). Vyrai ir moterys šioje stovykloje yra atskiriami: atskirai gyvena, valgo, vaikšto ir medituoja (bendroje salėje, tačiau skirtingose jos pusėse).

Dar pamiršau paminėti, kad rytinis gongas čia suskamba 4:00 ryte, o 4:30 prasideda pirmoji meditacija bendroje salėje arba kambaryje pasirinktinai. Apskritai stovykloje labai svarbu laikytis nustatytos dienotvarkės ir taisyklių, kurių yra gerokai daugiau nei paminėjau.

Be viso to, buvau girdėjusi, kad iš šios stovyklos taip paprastai neišvyksi – dalyviai atvyksta su pažadu išbūti visas dienas (stovyklos eigoje buvo gražiai metaforiškai pasakyta, kad Vipassana stovykloje atliekama sudėtinga proto operacija, kurią svarbu pabaigti, o juk gyvenime, chirurgui vidury operacijos nepasakom, kad mums jau gana ir jau eisim).

Kur veliamasi, dalyviai gan neblogai gali suprasti pildydami dalyvio anketą. Čia pateikiamos stovyklos taisyklės ir suprantama, kad procesas nebus lengvas, kad tai bus iššūkis tiek fizine, tiek psichine prasme. Organizatoriai į tai nežiūri pro pirštus, todėl anketoje prašoma pateikti ne tik bendrą informaciją, bet ir teiraujamasi apie fizinės bei psichinės sveikatos būklę, klausiama, kokie vaistai vartojami, koks gydymas buvo ar yra taikomas, koks santykis su alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis, kada ir kokiais kiekiais vartota paskutinį kartą, ar būta priklausomybių ir kt. Aptariamos išimtys dėl mitybos, jeigu reikalinga speciali dieta, dėl sėdėjimo meditacijos salėje (esant sveikatos problemoms, galima medituoti sėdint ant kėdės ar gauti VIP vietą prie sienos, kur galima atsiremti.

Kodėl gi apskritai norėjau vykti į šią stovyklą, jeigu joje tokios griežtos taisyklės, kurios taip stipriai skiriasi nuo kasdienių mūsų gyvenimo įpročių? Dėl to, kad Vipassana stovykla daugybei žmonių tapo gyvenimą keičiančia patirtimi, o meditacija bendrąja prasme mane jau ilgokai traukia, tačiau neturėjau pasirinkusi vienos technikos bei sudėtingai išlaikiau tęstinumą. Įtaką turėjo ir keletas pažįstamų žmonių, kurie šią stovyklą išbandė ir kartojo arba ketina kartoti (noras sugrįžti yra nebloga indikacija, kad patirtis tikrai vertinga, tiesa?).

Iš kur sužinojau apie Vipassana meditaciją? Maniau, kad iš ją išbandžiusių draugų, tačiau būdama stovykloje netikėtai prisiminiau, kad apie Vipassana meditaciją sužinojau 2013-aisiais metais, kuomet buvau pasinešusi klausyti Macklemore kūrinių. Žavėjo muzikanto humoro jausmas, išreikštas kūriniuose bei jų vaizdo klipuose, ekstravagancija ir šalia viso to jautrumas žmogiškajai būčiai, brandžių vertybių deklaravimas. Pradėjau nuo kūrinių, kurie tuo metu buvo populiariausi, pavyzdžiui, Trift Shop, o tęsiau kapstydama mažiau girdėtus. Vienas iš jų taip ir vadinasi – Vipassana. Kūrinio lyrics’ai yra ir Vipassana technikos pristatymas, ir paties atlikėjo išpažintis:

„Vipassana is a science of mind and matter
How the mind is influencing the body
And later, how the body is influencing the mind“

<…>

Yesterday? Forget it
Tomorrow is? Nada
The present is right here, through the breath, watch it

<…>

I don’t control life, but I can control how I react to it
Student of the breath, brick beats and balancin’
Desire versus truth until I finally find happiness

Taigi, rugsėjo 1-ąją atvykau į stovyklą. Tai buvo nulinė stovyklos diena, intro. Dar stovėdama registracijoje, savo viduje girdėjau raginimą dingti iš ten, tačiau tiesiog dariau, ką reikia, ir baimės balsą ignoravau (jo klausydama turbūt būčiau nepadarius nė pusės dalykų gyvenime). Norėjau kuo greičiau atsisveikinti su mane atvežusiu mylimu žmogum, nes jutau, kad kuo ilgiau truks atsisveikinimas, tuo sunkiau bus suvaldyti ašaras. Kaip dabar atsimenu momentą, kai paleidom vienas kito ranką – nuėjau link namelio giliai kvėpuodama ir braukdama jau spėjusias pabirti ašaras.

Stovykloje buvau apgyvendinta dviviečiame kambaryje su mergina, vardu Aurelija. Nulinę dieną dar turėjom galimybę šiek tiek šnektelt (vėliau kalbėti buvo galima tik 10-ąją stovyklos dieną, ši diena skirta tam, kad būtų lengvesnis grįžimas į įprastą pasaulį, kupiną balsų, garsų ir (perteklinės) informacijos. Su šia mergina bendravimas buvo lengvas ir jaukus, tad leido šiek tiek nurimti ir bent trumpam pamiršti ką tik įvykusį skausmingą atsisveikinimą.

Sutapimas. Vėliau savo kambario draugę ne kartą stebėjau ir stebėjausi. Jos veido bruožai toookie panašūs į mano artimos draugės, su kuria paskutiniaisiais metais vis labiau tolome. Ilgai jutau nuoskaudą dėl tų atitolimo epizodų, žadėdavau sau draugystės nebegaivinti ir savęs neskaudinti, jeigu nepavyksta išlaikyti ryšio, kuris būtų optimalus abiem pusėms. Čia, meditacijos stovykloje, žiūrėdama į tokį vizualiai panašų žmogų, jau pirmomis dienomis viduje supratau, kad nuoskaudos nebesinešioju. Ir atgaivinti nieko nebenoriu. Beje, panašius jausmus pajutau ir kelių kitų žmonių atžvilgiu, su kuriais ryšys buvo šiek tiek žaizdotas: judame gyvenime upe pirmyn atskirai be nuoskaudų, gal mūsų gyvenimo laiveliai dar prasilenks, o gal ir ne – abiem atvejais viskas gerai. Viduje įvyko ne tik atleidimas, bet ir atsiprašymas žmonių, kuriuos galimai įskaudinau (neatmetu tikimybės atsiprašyti ir gyvai ar parašydama laišką).


Vipassana_stovykla
Nameliai, kuriuose gyveno Vipassana stovyklos studentės-moterys

Rugsėjo 2-ąją prasidėjo pirmoji stovyklos diena. Ji, ko gero, buvo pati sunkiausia: dėl nežinios, dėl lėtai slenkančio laiko, dėl baimės, kaip krūvį atlaikys kūnas ir psichika. Norėjosi iš čia pradingti, tačiau išvykimas ir grįžimas į realybę gąsdino dar labiau – nenorėjau grįžti su tuo pačiu vidinio mėšlo vežimu, kurį atsinešiau ant kupros į stovyklą, vildamasi apsivalyti, bent iš dalies nusimesti tempiamą naštą. Tad raminau save ir tiesiog (iš)buvau.

Antrosios dienos eigoje pasijutau šiek tiek ramiau – bent jau nebejutau įnirtingo akstino dingti iš šios stovyklos. Greičiausiai šiek tiek nuramino praktinis susipažinimas su dienotvarke. Taip pat pamačiau, kad, kai meditacijoms numatytas laikas arba bendroje salėje, arba savo kambaryje (pasirinktinai), nėra būtinybės medituoti visą tą laiką. Niekas netikrins, ar medituoji, ar miegi, ar žiūri į lubas, kokio ilgio pertraukėles pasidarai. Svarbiausia – netrukdyti medituoti kitiems, meditacijų metų neiti maudytis ar skalbti. Tai leido pasirinkti sau tinkamą meditacijų krūvį. Šiaip ar taip, bent 5 meditacijos valandos per dieną susidarė neišvengiamai, tad net ir minimali riba neatrodo labai minimali. Nustebau, kad fiziškai neįprastai gausios meditacijos nekėlė didelio diskomforto. Tiesa, medituojant bendroje salėje bent pirmąsias dienas buvo galima keisti meditavimo padėtį, muistytis ar kasytis – neprivalėjome sėdėti sustingę kaip Budos statulos (toks reikalavimas atsirado tik eigoje, jau apsipratus su meditacijų kiekiu ir trukme). Tuo tarpu kambaryje medituoti niekas nedraudė ir sėdinti ant kėdės, atsirėmus į lovos atramą ar ištiesus kojas iki pat stovyklos pabaigos.

Trečiąją dieną, bendroje meditacijų salėje, savo vietoje (kiekvienas turėjome paskirtas pastovias vietas), radau stovyklos vadybininkės raštelį, kuriame nurodyta, kad, kai galėsiu, prieičiau. Priėjusi buvau paprašyta užrašyti savo vardą į sąrašą pokalbiui su mokytoja (kasdien 12:00-13:00 buvo skiriamas laikas pokalbiams su mokytojais; moterys apie meditacijos techniką galėjo klausti mokytojos-moters, o vyrai – mokytojo-vyro). Kaip ir numaniau, mokytoja norėjo su manimi pakalbėti dėl dalyvio anketoje paminėto padidinto nerimo – patikrinti, kaip laikausi.

Paklausta, ar nerimas man pasireiškia šioje stovykloje, atsakiau, kad turiu savuosius ups and downs. Sunkiaisiais momentais, sakau sau, kad svarbu išbūti vieną dienotvarkės atkarpą, vieną užsiėmimą, jeigu to per daug – tuomet išbūti esamą akimirką. Ir taip pasiekiau trečiąją dieną. Mokytoja nusišypsojusi pasakė, kad tai išmintingiausias patarimas, kokį sau galiu duoti. Tuomet visai neplanuotai uždaviau klausimą – what about forgiveness? Nė nespėjusi išskleisti minties, nevaldomai pravirkau. Tačiau mokytoja mane suprato – ištiesusi nosinę ašaroms nusišluostyti, man pritariamai linksint pabaigė mano mintį: pasakė, kad atleidimas yra kaip muzika ir mes negalime jo pagreitinti. Nuo atleidimo temos pasukau link lūkesčių, pripažinau, kad turiu daug klausimų ir mane čia laiko nenoras išvykti atgal su visu pykčiu ir susierzinimu, kad noriu tai palikti čia. Mokytoja šypsodamasi atsakė, kad tai didelis lūkestis, nes niekas nežino, kokio dydžio mano pyktis. Galime apsivalyti sluoksniais, taip trumpės pykčio trukmė, tačiau nežinom, kiek sluoksnių dar liks.

Tiek šis, tiek kiti pokalbiai su mokytoja buvo šilti, palaikantys ir man pačiai parodantys tai, ką buvau praleidusi pro akis. Kad ir atleidimas. Skausmas ir nesugebėjimas atleisti artimam žmogui buvo viena iš priežasčių, atvijusių mane į Vipassana stovyklą. Viduje ir pati jaučiau, kad tam tikrų situacijų atsikartojimas gyvenime nėra atsitiktinumas, kad tai yra baksnojimas į vidinį pūlinį, kurį turiu išvalyti. Vipassana meditacija ir skirta išpjauti  kentėjimo pūlinį: jos tikslas yra ištrūkti iš troškimų ir šlykštėjimosi rato. 

Tai, kokia gi galiausiai yra ta Vipassana technika? Tai yra meditacija, kildinama iš Budos (Sidharta Gautama) mokymo, kaip išsilaisvinti iš kentėjimo ir nušvisti. Vipassana tradiciją stovykloje perduoda S. N. Goenka ir jo mokytojai atsistentai (fiziškai S. N. Goenka nedalyvavo, nes yra miręs, tad buvo pasitelkiami garso įrašai su jo vedamomis meditacijomis). Vipassana meditacijos metu objektyviai stebimi pojūčiai ir leidžiama jiems būti tokiems, kokie jie yra. Jeigu pojūčiai nemalonūs, pavyzdžiui, juntamas fizinis skausmas, niežėjimas ar užtirpimas, leidžiama visam tam būti ir praeiti. Nes viskas yra laikina – laikinumą/kintamumą išreiškia žodis anyčia (žodis iš pali kalbos, orig. anicca), kuris stovykloje buvo minimas itin dažnai. Lygiai taip pat laikini ir malonūs pojūčiai – jie taip pat stebimi be vertinimo, be prioriteto teikimo, be bandymo išlaikyti užplūstančias malonias vibracijas.

Tvirtinama, kad būtent šlykštėjimasis nemaloniais pojūčiais ir malonių pojūčių troškimas yra žmogaus kentėjimo generatorius. Vipassana meditacijos tikslas yra liautis į viską reaguoti malonu-nemalonu principu. Mokomasi per meditacijos praktiką, tačiau ramesnio reagavimo vaisiai skinami ir kasdienėse situacijose, santykiuose su kitais žmonėmis, užklupus gyvenimo negandoms. Dėka Vipassana meditacijos žmogų vis labiau persmelkia suvokimas, kad viskas yra laikina, viskas kinta. Ateina ir praeina tiek džiaugsmingi įvykiai ir emocijos, tiek slogūs. Iš pradžių reakcijos švelnėja ir trumpėja smulkiose situacijose, kurias įprastai pernelyg sureikšminame, o ilgainiui, teisingai praktikuojant Vipassana techniką, gebama išlikti ramiam ir krizinėse situacijose.

S. N. Goenkos tvirtinimu, kaskart reaguodami, kuriame sankaras – kitaip sakant, savo kentėjimą vis labiau sluoksniuojame ir auginame. Sulig kiekviena šlykštėjimosi ar troškimo reakcija auginame savo sukauptą pyktį, susierzinimą, nerimą, baimę, geismą, prisirišimus. Štai dėl to mokytoja man pasakė, kad turiu didelį lūkestį, tikėdamasi stovykloje palikti savo pyktį ir susierzinimą, nes nežinom, kiek sluoksnių to pykčio yra. Šiaip ar taip, Vipassana meditacija padeda nekurti naujų reakcijų ir palaipsniui nusluoksniuoti tai, kas sukaupta praeityje – ne tik šiame, bet ir ankstesniuose gyvenimuose. Nelikus sukauptų sankarų ir nekuriant naujų, pasiekiamas nušvitimas bei ištrūkstama iš atgimimų rato. Tiesa, mokymų metu sakoma, kad tikėti reinkarnacija nėra būtina – Vipassana meditacijos nauda yra ir turi būti juntama iš karto.

Minėjau, kad Vipassana turi būti praktikuojama teisingai. Ką tai reiškia? Labai svarbu medituojant išlaikyti sąmoningumą (būti esamame momente) ir išlikti objektyviu stebėtoju (nevertinti kylančių pojūčių). Jeigu leidžiamės į mėgavimąsi maloniais pojūčiais ir bjaurėjimasi nemaloniais, pavyzdžiui, nekantriai laukiame, kada liausis kojos maudimas, taip tik toliau įsukame save į kentėjimo ratą.


7924
Vyraujanti Vipassana stovyklos dienotvarkė

Stovykloje į Vipassana meditacijos techniką įvedama labai palaipsniui. Pirmiausia mokomasi stebėti savo kvėpavimą, imame pastebėti, per kurią šnervę įkvepiame ir iškvepiame, vėliau kvėpavimas stebimas vis mažesniame plotelyje, pavyzdžiui, tarp nosies ir viršutinės lūpos. Didinant jautrumą pereinama prie kūno pojūčių stebėjimo – iš pradžių itin detaliai, vidiniu žvilgsniu keliaujant nuo vienos kūno dalies prie kitos, o paskui kūno dalis pamažu apjungiant grupėmis ir pasiekiant laisvą tėkmę, kurioje sutirpsta ir sutelpa viso kūno pojūčiai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiek pradiniame žingsnyje, tiek paskutiniame dėmesys skiriamas kvėpavimui, visgi pojūčiai yra skirtingi.

Kas buvo sunkiausia? Kaip jau minėjau, sunkiausios buvo dvi pirmosios dienos. Ko gero, gąsdino nauja pradžia ir nežinomybė. Panašiai jaučiausi pirmą kartą vykdama į Erasmus+ projektą, pradėjusi plaukimo pamokas ar keisdama darbo vietas. Vėlesnėmis dienomis sunkumas nebebuvo toks gilus, o ir pačios dienos ėjo vis greičiau ir greičiau. Visgi kiekviena diena nešė labai stiprias būsenas, kurios trukdavo po keletą valandų. Tai buvo pavienės itin stipriai išreikštos emocijos: širdgėla, liūdesys, nerimas, pyktis, susierzinimas, ramybė, pusiausvyros pojūtis, laimė, žaismingumas. Pamačiau visą paletę savo spalvų ir pamažu praktiniame lygmeny ryškėjo, kad viskas kinta – anyčia. Kai negali kalbėti ir esi apsuptas svetimų žmonių, emocijas išgyveni viduj, jas stebi, išvaikštai, bet neišlieji taip, kaip išlietum įprastai. Galiausiai pamatai, kad stebėjimo dažniausiai pakanka. Lygiai kaip ir meditacijos metu – jeigu neskubi pakeisti kūno pozos, neilgai trukus fizinis diskomfortas pradingsta savaime.

Paskutinėmis stovyklos dienomis buvo sunku dėl įsijungusio nekantrumo – jau norėjosi namo. Tą nekantrumą stipriai kurstė prabudusios seksualinės fantazijos. Dėl jų buvau įspėta draugės, kuri Vipassana stovykloje jau lankėsi anksčiau. Ji juokdamasi sakė, kad, jeigu nubus fantazijos, tai viskas gerai ir toli gražu ne vienintelė su jomis susidursiu, mat nubunda kūrybinė energija, kuri pasireiškia ir per seksualinį pradą. Taigi nustebusi buvau ne dėl pačių fantazijų apsireiškimo, bet dėl kiekio ir trukmės. Tai ir jaudino, ir budino kaltės jausmą. Juk murkdydamąsi tokiose svajose prieštarauju Vipassanos mokymo esmei – atsisakyti šlykštėjimosi ir troškimų. Galiausiai tiesiog priėmiau procesą – yra, kaip yra, fantazijos atėjo, fantazijos praeis – anyčia, o aš esu mokymosi kelyje, ši stovykla tam ir skirta – išmokti meditacijos techniką ir pamatyti savo vidinį pasaulį kitu nei įprasta rakursu.


7892
Bebrusų ežeras, šalia kurio vyko Vipassana stovykla

Kas pasikeitė po stovyklos? Ne, aš nenušvitau :) Paskutinę dieną, stovėdama eilėje išsiregistruoti (atsiimti piniginę ir telefoną), netgi spėjau susierzinti, kai per nesusipratimą eilėje teko pastovėti du kartus. Visgi namo grįžau ramesnė, šiltesnė, mažiau impulsyvių reakcijų, jaučiuosi tvirčiau stovinti ant žemės, liko mažiau naudojimosi telefonu ir naršymo internete ar soc. tinkluose (pirmąsias stovyklos dienas itin intensyviai svarsčiau, kaip pilnai pasitraukti iš soc. tinklų ir tuo pačiu išsaugoti svarbius kontaktus bei bendravimą, jeigu/kai nėra galimybių bendrauti gyvai, tačiau dabar, kol kas, jaučiuosi ramiai/nepriklausoma ir be išsitrynimo).

Suprantu, kad laikas stovykloje tik uždavė toną, uždavė apvalančią pradžią, tačiau, norint ilgalaikių rezultatų, reikia ir nuoseklaus darbo. Kaip kelių mėnesių sporto treniruotės neužtikrina atletiško kūno visam gyvenimui, taip meditacijos ir tylos stovykla nesuteikia ramaus proto visam gyvenimui.

Kaip ir rekomenduojama stovykloje, stengiuosi kasdien du kartus (ryte ir vakare) medituoti išmoktą Vipassana techniką kartu su trumpa metta meditacija, kurios metu visoms gyvoms būtybėms linkima ramybės, laimės, harmonijos ir išsilaisvinimo. Meditacijai rekomenduojama skirti po valandą ryte ir vakare – atsižvelgdama į gyvenimo aplinkybes, trukmės atžvilgiu ketinu išlaikyti lankstumą.

Iš stovyklos parsivežta ramybė labiausiai ir nenutrūkstamai jautėsi maždaug keturias paras. Kaip ir numaniau, idilė gali imti byrėti pasibaigus atostogos ir įkritus į itin intensyvų bendravimą, darbus. Taip jau sutapo, kad pirmoji darbo diena po atostogų buvo itin kupina bendravimo, darbų aptarimų, deadline’ų, o dar po darbo teko pasimalti dideliame prekybos centre po parduotuves. Dar kur buvę, kur nebuvę, galvoje nubudo praeities vaiduokliai, sužadinę niūrias mintis, kurios nepaleido (arba nepaleidau aš jų). Tad vakare pajutau išbarsčiusi savo ramybę ir tokia pavargusi, kad grįžusi namo, sugebėjau tik griūti į lovą.

Vėlesnės dienos irgi bėrė emocinius iššūkius. Suprantu, kad visa tai anyčia – būtų naivu tikėtis, kad iš stovyklos atsivežta ramybė ir bus nuolatinė būsena. Visgi suprantu, kad prie to lengvumo buvau prisirišusi. Aiškiai matau, kaip veikia kančios mechanizmas. Sunku ne tik dėl kintančios emocinės būsenos, bet ir dėl paties fakto, kad ta būsena pasikeitė. Tai panašiai kaip nerimauti dėl to, kad nerimauji. Svarbu prisiversti ir liautis vertinti esamą būseną. Tiesiog stebėti ir suvokti, kad tai laikina, bei tęsti meditacijos praktiką. Ją tęsiant, ups and downs turėtų švelnėti (ar taip ir bus, galėsiu papasakoti ateityje :).

Ką verta žinoti prieš vykstant į Vipassnana stovyklą? Šiuo atveju omenyje turiu tik tai, apie ką neinformavo patys organizatoriai. Tvirtinama, kad atvykti gali ir tie, kurie neturi meditacijos patirties. Rekomenduojama pasiimti meditacijos pagalvėlę ir pledą apsigaubti. Visgi, manau, kad svarbu atlikti bent šiokius tokius namų darbus – pasidomėti meditacijos pozomis ir pabandyti pasitikrinti, kuri iš jų patogesnė jums asmeniškai. Sėdint lotoso ar pusiau lotoso poza gaminamos vienokios pagalvėlės, sėdint deimanto pozoje, pagalvėlės jau kitokios. Rekomenduoju nepagailėti pinigų ir įsigyti meditacijos pagalvėlę su grikių lukštų užpildu – tokia pagalvėlė yra gan kieta ir suteikia stuburui atramą, kurios labai trūksta sėdinti ant minkštučių pagalvėlių (kuo minkštesnės pagalvėlės ar kilimėliai, tuo labiau susmunka nuo svorio, kai atsisėdame, ir kuo jų daugiau, tuo didesnis nestabilumo pojūtis bei tuo daugiau pastangų reikia norint sėdėti tiesiai).  Iš organizatorių pusės taip pat nebuvo akcento, kad meditacijos pagalvėlė ir pledas bus paliekami meditacijos salėje. Kadangi meditacijos vyksta ir kambaryje, verta pagalvoti apie antrą komplektą meditacijai skirtų pagalvėlių, kilimėlių, pledų. Kitu atveju, galima medituoti sėdinti ant kėdės ar lovos.

Kitas momentas, kurį pridėčiau nuo savęs – rekomenduoju planuotis atostogas ir darbus taip, kad grįžus iš Vipassanos stovyklos būtų bent kelios ramios dienos. Jeigu reikės iš karto stačia galva šokti į miesto šurmulį, aktyvią komunikaciją, streso kupinas darbo užduotis ar pan., gali būti įvairiapusiškai sunku. Tikėtina, kad jausis ne tik fizinis ir psichologinis nuovargis ar padidintas jautrumas, bet ir bus sudėtinga integruoti į kasdienybę išmoktą meditacijos techniką.

Ar Vipassana yra sekta? Atsakymas turbūt priklauso ir nuo to, kokią prasmę teikiame šiam žodžiui (o sąvokos variantų radau labai daug, tiek teigiamų ar bent neutralių, tiek neigiamų). Man pačiai sekta siejasi su smegenų praplovimu, bandymu pririšti, gyvenimo kontroliavimu, duoklės rinkimu, bausmėmis ir pan. Šiuo atveju žmogus, atvykdamas į stovyklą, pasižada laikytis nurodytų taisyklių tam, kad galėtų efektyviai ir saugiai išmokti meditacijos technikos, tačiau po  10 dienų, kaip įvardija S. N. Goenka, mes esame patys sau ponai ir darom, ką norim. Dar vienas momentas – ši stovykla neturi fiksuotos kainos ir yra organizuojama iš surinktų aukų. Aukoti gali tik tie žmonės, kurie išbuvo visas 10 stovyklos dienų ir pajuto meditacijos naudą. Aukojimas vyksta oficialiai – pinigus galima paaukoti banko perlaida ar grynaisiais, pinigų suma yra užfiksuojama ir pateikiama dokumento kopija. Man asmeniškai ši dalis suteikia daug pasitikėjimo, nes meditacijos tradicija perduodama nekomercializuotu būdu.

Įžvalgos. Jų stovyklos metu gimė labai daug, tačiau turėjome laikytis taisyklės nieko nerašyti. Tad išgyventi lemta tik ryškiausioms įžvalgoms :) Viena iš jų yra apie tai, kad įprantame neštis savo gyvenimo įvykius ilgiau nei to reikia. Įvykiai jau gali būti netgi negyvi ir nebekeliantys emocijų arba keliantys jas tik dėl to, kad vis dar pasakojame pasenusias istorijas. Tai suvokiau paskutiniąją stovyklos dieną, kai su kambario drauge dalijomės patyrimais ir pasakojome įvairius fragmentus iš gyvenimo. Kelis kartus viduj perbėgo klausimas, kodėl gi pasakoju vieną ar kitą detalę? Tuo metu sėdėjom lauke, prie medinio stalo, ant kurio krito parudę ąžuolų lapai. Aš, bekalbėdama, plėšiau juos į mažus skutelius. Vėliau, po pokalbio, nuėjusi į vieną iš paskutinių meditacijų, pagalvojau: kai kurie mano pasakojimai yra tarsi tie nukritę, parudę ąžuolo lapai – nebegyvi ir nebereikalingi. Metas judėti pirmyn, o senas ir atgyvenusias istorijas palikti užmarščiai.

Pabaigai. Tai turbūt vienas ilgiausių tinklaraščio įrašų. Kai ką praleidau, o kai ko gal per daug. Jeigu bent vienam žmogui bus naudinga ar taps paskata nuvykti į Vipassana meditacijos stovyklą – jau gerai. Jeigu beskaitant kyla klausimų, prašau juos užduoti komentaruose ar asmeniniu laišku.

 

Ačiū, kad skaitai ir linkiu gyventi harmoningai,

Irmina / Žalia Gentis

Keletas netikėtų idėjų. Prisijunk prie diskusijos!

  1. Ačiū už įrašą. Kad skyrei laiką pasidalinti tuo, kas labai stipru ir asmeniška.

    1. Savo ruožtu – ačiū už skirtą laiką šiam tekstui perskaityti.

  2. „Be viso to, buvau girdėjusi, kad iš šios stovyklos taip paprastai neišvyksi“ — priminei man, kaip mano buvimo metu keli dalyviai dingo iš stovyklos. Bet jie dingo ne ant akių – dingo kažkur kai visi nuėjo medituoti rytinėj meditacijoj. Grįžti ir nebėra. Vienas išvis vidur naktį, girdėjau, pabėgęs buvo, su mašina ėmė ir išvažiavo palikęs daiktus. Keistai veikia kai kuriuos žmones, kurie negali vietoj nustygti ir pakentėti bent truputį :))

    „Kas buvo sunkiausia? Kaip jau minėjau, sunkiausios buvo dvi pirmosios dienos.“ — o man kokios 5 ar 6 dienos iš 10-ties! Nu taip vis labiau nervinaus, taip nervinaus. Kol galiausiai septintą atleido ir kažkaip visai malonu tapo būt. Savaitę užtrukau. Gale norėjau likt ir ilgiau pabūti :D

    „Tą nekantrumą stipriai kurstė prabudusios seksualinės fantazijos. Dėl jų buvau įspėta draugės, kuri Vipassana stovykloje jau lankėsi anksčiau.“ — mhm, tiksliai! Buvo ir man šitas. Nepadėjo tai, kad tuo pačiu metu, toj pačioj stovykloj, buvo ir mano ex-susižavėjimas, kurią sutikau visai netyčia. Išsiskiri ir pyst, ji čia. Nu ir dar laiko visokiom durnom fantazijom yra. Buvo įdomus jausmas, tiesa, kai gale supratau, kad geriausias būdas nuraminti savo aistras – tiesiog susitaikyti su jom. Kuo labiau pripažinau sau, kad jaučiu aistras, tuo mažiau jas jaučiau. Kažkaip keistai, bet ir, sukrito mintyse, tvirtai.

    Nors, kūrybiškumas, turbūt, irgi susijęs. Gale į paskaitas galėjau pastebėti kaip kažkaip pradėjo mažėti kankorėžių – dalį vieni stumdė į krūveles, kiti mėtė ežeran, treti dėliojo keistus raštus… Turbūt menas gimsta per nuobodulį :))

    „Kaip ir rekomenduojama stovykloje, stengiuosi kasdien du kartus (ryte ir vakare) medituoti išmoktą Vipassana techniką kartu su trumpa metta meditacija“ — įdomu kiek seksis tau. Nelinkiu nieko, tiesiog prisimenu kaip pats bandžiau, bet po kelių savaičių mečiau. Nusibodo. Ai, buvus ar nebuvus ta vipasana. Potyris smagus, patirčių gavau, bet, ai….

    Tiesa, pridėčiau vieną dalyką, ką patyriau aš:
    Man patinka kaip šioje stovykloje mokoma medituoti. Ne per teoriją ir klausimą. O darymą. 90% ar daugiau stovyklos buvo tiesiog sėdėjimas. Ne klausymas ką daryti. Tiesiog praktika. Tas ir įdomu su šia vipasana – suvokimai atėjo pačiam, per patirtį, ne pamokslus. Išliko tvirčiau.

    Sakyčiau, kad Vipasanos stovykla – labai geras potyris. Kaip šuolis parašiutu. Tai ne seminaras ar paskaita. Tai gyvenimo spalva.

    Ir, ačiū, Irmina, kad pasidalinai. Buvo įdomu skaityti!

    1. Cha cha, šį kartą irgi buvo dingusių eigoj. Irgi patyliukais, vykstant bendrai meditacijai salėje, kaip spėju :D Tik, žiūriu, kad vieno automobolio nebėr aikštelėj, tada antro… Bet gal ir gerai taip patyliukais viskas, kad nedrumst be reikalo dalyvių liekančių. Kita vertus, bent man daug minčių galvoj sukosi, kai pamačiau tuščias vietas stovėjimo aikštelėje. Dar, žinai, buvo man mintis, kad gal yra domino efekto apraiška – dingus pirmam dalyviui, darosi drąsiau pabėgt ir kitiems, kurie dar kažkaip valdėsi.

      Sakai penkias ar šešias dienas sunku buvo. Visai tikiu, atrodai toks spurdalas, dar, kaip esi įsivardijęs – informacijos žiurkė. O stovykloj visi info kanalai, visos įprastos veiklos užraukiamos, tai smegenys turbūt nemenkai maištavo, kol įvyko lūžis. Man tai tik tą pamatinį spurdėjimą nuėmė po pirmos ar antros dienos, paviršiuj, kintant būsenoms, tęsėsi ir pasinervinimai, ir kas tik nori. Tiek, kad jau buvau susitaikius, priėmus išbuvimą visas dienas, nes pirmąsias kažkuri proto dalis buvo pasiryžusi, kad ir naktiniam pabėgimui be jokių daiktų :D

      Man šviečiasi, kad stovykloj matant ex-simpatiją gali dar daugiau tų aistrų būt :D Aš dar svarsčiau, kaip turėtų nešt stogą tiems, kurie į stovyklą atvyko kartu su antra puse ir žino, kad už nedaug metrų, kažkuriam namely tas žmogus yra! Rodos, seksualinių fantazijų pildymas beveik ranka pasiekiamas, bet visgi… nepasiekiamas. Nors, o kas ten žino. Taisyklių laužymas juk irgi egzistuoja. Tekste neminėjau, bet šioj stovykloj du vakarus buvo juntamas žolės kvapas. Paskui sakiau, kad geriau būčiau nejutusi ir nežinojusi, man būtų smagiau gyvent burbule, kad ten niekas nesisvaigino, kaip ir nurodoma taisyklėse :))

      Tarp kitko, dar dėl tų aistrų – bandžiau ir aš jas priimti, pripažinti, bet nepasakyčiau, kad visiškai pavyko. Palyginimui man išniro pirmų trijų dienų itin aktyvūs pamąstymai, kaip man čia geriau išeit iš visų soc. tinklų, bet išsaugoti ryšius su žmonėm, reikalingus kontaktus. Tikrai kokias tris dienas labai įnirtingai (aistringai?) mąsčiau ir nejutau jokios kaltės dėl to. O štai seksualinių fantazijų nubudimas kaltę sukėlė. Atrodo, kad pasąmonėj veikia dvigubi standartai. Tarsi vienos mintys labiau leidžiamos, legalios, o kitos virsta tabu, nors sąmonės lygmeny tokio skirstymo nejuntu.

      Mus dėl kankorėžių ir akmenų statinių įspėjo nulinę dieną – jeigu užsiimsim statybom, bus išgriauta :D

      Meditacijos tęstinumas ir man kelia iššūkių. Ne juokas įprastą parą savotiškai sutrumpinti dviem valandom. Pagal viską, įsivažiavus didėja produktyvumas ir reikia mažiau miego, bet kol kas miego sąskaita medituoti nepavyksta, todėl jaučiuosi kažko nespėjanti/baugina būsimi reikalai. Bet čia turbūt natūralu, niekas prie paros nepridėjo dviejų valandų ir perstumdyt bei apkarpyt veiklas, perdėliot prioritetus – visai iššūkis! Beje, o užsiimi kažkokia kita dvasine ar savistabos praktika? (Dėkingumo) dienoraštį gal pildai ar pan?

      Mh, man irgi patiko, kad daug praktikos, o ne teorijos. Vykdama į stovyklą galvojau, kad gaila, kad negalėsiu skaityt, o eigoje pamaniau, kad jokios knygos nesuteiktų to, ką gaunu ten būdama. Žvelgiant plačiau – ne veltui ir Lietuvos mokymo sistema taip kritikuojama, ieškoma alternatyvų, kaip mokyklą paversti praktinių, o ne teorinių žinių bagažu. Nors aš iš savęs turbūt labiau linkstu į tą žmonių kategoriją, kurie jaučia pasitenkinimą landžiodami po intelektualinius išvedžiojimus ir įvairią informaciją. Čia gal net savita tingėjimo ar saugumo forma – keliauji smegenimis, niekuo nerizikuoji, negresia nesėkmės. Arba trūksto įpratimo įsitraukt į apčiuopiamas veiklas, į aktyvų dalyvavimą kažkame. Kad ir seminaruose būna nejauku, kai lektoriai duoda nurodymus auditorijai, nors, kai jau perlipi per save, būna labai smagu (ir naudinga).

      Ačiū, Danieliau, buvo smagu išgirsti ir paties patyrimus!

Parašykite komentarą