Kitą savaitę dalyvausiu paskaitoje apie tvarią madą, tad nusprendžiau atlikti šiokius tokius namų darbus ir pagaliau peržiūrėti dokumentinį filmą THE TRUE COST (2015), kurį atradau online. Turiu pripažinti, kad šioje srityje mano žinios yra spraga ant spragos. Galėčiau abstrakčiai pasakyti, kad tekstilės pramonė teršia gamtą, nes išskiriami milžiniški kiekiai CO2, taip pat išnaudojami Kinijos, Indijos bei Afrikos gyventojai, tekstilės gaminiai yra sunkiai perdirbami dėl skirtingos audinių sudėties bei spalvų, galiausiai – išmetamos tekstilės kiekiai nepaliaujamai auga, nes mes, žmonės, skudurus naudojame beveik kaip šikpopierį.
Sąmoningai pasirinkau vartoti žodį skuduras. Nors tikrai vertinu drabužių/rūbų funkciją ir manau, kad turime išvystytas nuostabias technologijas, bet masinė, greitoji tekstilės pramonė ir praplautasmegenė žmonija, drabužius pasitelkia ne pagal paskirtį. Nutolstama ne tik nuo pradinės, t. y. apsauginės drabužių funkcijos, bet netgi nuo puošimosi. Skudurų pirkimas pavirsta kažkokia parodija, skirta pridengti šlubuojančią (savi)vertę ir psichologines problemas. Ir būtent pridengti, o ne išspręsti, nes sprendimai nėra susiję skudurais ar kokiais kitais materialiais blizgučiais.
Man asmeniškai turbūt pasisekė, kad gyvenime skudurai niekad nebuvo kažkas perdėtai svarbaus. Labiau priešingai. Visad vertinau patogumą, praktiškumą ir orientavausi į stilių, o ne madą. Neretai pasitaikydavo (ir dabar pasitaiko), kad tuos pačius rūbų derinius dėviu dvi ar tris dienas iš eilės. Nepirkti jokio skuduro galiu kelis mėnesius. Tikra kančia, kai suplyšta rankinė arba kuprinė ir turiu susirasti patinkančią naują (kadangi tikiuosi dėvėti ilgai ir laimingai, renkuosi stropiai ir išrankiai). Dešimtimis skaičiuojamos batų poros – irgi kažkas ne iš mano pasaulio. BET man trūksta įsisavinimo, sąmoningumo, argumentų rinktis vienokį ar kitokį gaminį. Itin dažnais atvejais drabužius perku kuistukuose-secondhanduose, remdamasi, ko gero, kiek silpnokais argumentais: 1) nenoriu ir netgi negaliu investuoti orių sumų į visą garderobą; 2) pirkti secondhanduose yra ekologiškiau, nes perkama iš „antrinės grandies“. Šiaip ar taip, grįžtu prie minties, kad nesu labai sąmoninga skudurų pirkėja ir norėtųsi sąmoningumo įgyti daugiau, o skurudų – mažiau.
Žiūrėdama dokumentinį filmą THE TRUE COST dar labiau suabejojau savo „skudurų pirkimo filosofijos“ išbaigtumu. Kaip sakė viena filmo herojė, dirbanti siuvėja itin prastomis sąlygomis, greitosios mados tekstilė yra sutepta žmonių krauju. Kodėl? Masinėse siuvyklose ir fabrikuose darbuotojai yra išnaudojami (dienos atlygis yra ~2–3 doleriai), mušami, vykstant riaušėms žmonės netgi žūva, dėl toksinių medžiagų darbuotojai serga, o taip pat pagimdo apsigimusius vaikus. Problemos apima ne tik masinių siuvyklų ir fabrikų darbuotojus, bet ir apylinkių situaciją: nuodingomis medžiagomis užteršiamas vanduo, auga vaikų apsigimimų skaičius. Auginant neekologišką medvilnę, naudojamos trąšos sukelia vėžinius susirgimus. Beje, filmui kalbinta ūkininkė, auginanti ekologišką medvilnę, labai gerai pastebi, kad žmonės stengiasi rinktis ekologišką maistą, bet nepaiso, ką dėvi, nors oda yra didžiausias organas ir drabužiai yra nuolatiniame sąlytyje.
Filme kalbinami ir tvarios tekstilės / lėtosios mados atstovai, pavyzdžiui, Livia Firth. Moteris, su jauduliu balse, sako, kad ją piktina tai, jog siuvyklose džinsų pora pasiuvama už 30 ar 50 centų, o parduodama už 20 eurų. Šie skaičiai aiškiai rodo, kad negali būti kalbos apie etiką. Kvailinami tiek siuvyklų darbuotojai, tiek drabužių pirkėjai.
Šią mintį galima papildyti kito pašnekovo pamąstymu apie tai, jog visuomenė skurdėja. Galimybė įsigyti būstą ar išsilavinimą tampa vis sunkiau pasiekiama dėl sparčiai augančių kainų, tačiau tekstilės pramonės gaminiai pinga, o poreikis pirkti vis stimuliuojamas. Taip žmonės tolsta nuo dalykų, kurie iš tiesų svarbūs jų gyvenimo kokybei, tačiau orientuojasi į lengvai pasiekiamus ir reklamų įperšamus malonumus. Vos prieš kelis dešimtmečius greitoji mada dar apskritai neegzistavo, o dabar mados tendencijos ir drabužių kolekcijos keičiasi greičiau nei metų laikai.
Man asmeniškai didžiausias paradoksas tame, kad šiandien nebeliko aiškios ribos tarp „madingų“ ir „nemadingų“ drabužių, nes tendencijų, mados krypčių ir stilių yra daug bei viskas persipynę, tačiau drabužių pirkimo mastai vis labiau auga. Regis, būtų galima atsipalaiduoti ir ramiai dėvėti tai, kas turima, per daug nesirūpinant nuolatiniu garderobo atnaujinimu ar papildymu. Deja, pasaulis tampa panašus į vis greičiau besisukantį konvejerį. Viena vertus, dėl prastos gaminių kokybės, kita vertus, dėl dirbtinai išpūsto poreikio pirkti vis daugiau tiek drabužių, tiek bet ko kito.
Tiesą sakant, dar gerai nežinau, ką darysiu kitaip pažiūrėjusi šį filmą. Greičiausiai laikysiuosi jau praktikuojamos strategijos, t. y. dažniausiai pasikliauti secondhandų asortimentu už juokingas kainas, o taip pat, kiek įmanoma, atsižvelgti į gaminio kokybę. Perkant naujus gaminius, rinksiuosi tai, kas pasiūta Lietuvoje arba bent jau ne Kinijoje, Indijoje ir Afrikoje. Taip pat tyrinėsiu tvarios mados rinką tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio mastu, nes suprantu, jog vien tai, kad prekė pagaminta Lietuvoje arba, tarkim, Kinijoje, dar nėra nuosprendis. Lietuvoje pagaminta prekė gali būti visiškai netvari, o tiesiog tuščias piaras su išpūsta kaina, o Kinijoje pasiūti drabužiai gali būti ir tvarūs, nes FAIR TRADE judėjimas pamažu įleidžia vis tvirtesnes šaknis visame pasaulyje.
Papildomų žinių ir inspiracijų tikiuosi pasisemti kitos savaitės paskaitoje. Filmas – taip pat vertas dėmesio!