Apie šį filmą išgirdau iš fotografijos dėstytojų, kurie organizavo jo peržiūrą. Sudalyvauti peržiūroje negalėjau, bet kūrinio pavadinimą iš karto užsirašiau.
Šiek tiek pasidomėjusi ir sužinojusi, kad šis dokumentinis filmas apie fotografiją ir dalykus, kurie skauda (badą, ligas, karinius konfliktus, pabėgėlius, smurtą), panorau pažiūrėti išlaukus tinkamo nusiteikimo. Tokio nusiteikimo, kai būsiu susikaupusi ir, tikėtina, vienumoje – tam, kad galėčiau ramiai spaudinėt pauzę ir rašytis citatas būsimai apžvalgai.
Tiesiog jaučiau, kad norėsiu šį filmą apžvelgti. Ir ta nuojauta pasiteisino jau nuo pirmųjų minučių, kuriose skamba žodžiai:
Filmas apie fotografo gyvenimą. Galbūt iš pradžių verta prisiminti, iš kur kilo šis žodis. Graikiškai „phos“ reiškia „šviesa“, o „graphi“ – „rašyti“, „piešti“. Taigi, fotografas. Pažodžiui reiškia asmenį, piešiantį šviesa. Žmogus, rašantis ir perrašantis pasaulį šviesa ir šešėliais.
Filmo herojus – Sebastião Salgado. Šio fotografo kelias nebuvo tiesus – jam prireikė pasiryžti pradėti viską nuo nulio atsisakant perspektyvaus darbo pagal įgytą išsilavinimą. Pasukus fotografijos keliu, Sebastião’ui teko paklaidžioti, kol rado savąjį pašaukimą, savąją nišą – socialinio fotografo darbą. Iki to laiko, jis fotografavo viską: sporto varžybas, portretus, vestuves, aktus.
Žiūrovas, klausydamas fotografo lūpomis pasakojamos istorijos ir žiūrėdamas į rodomas nuotraukas, keliauja po pasaulį: Europą, Afriką, Pietų Ameriką, Aziją.
Mane, įvairių genčių gerbėją, iš karto pagavo vaizdai ir pasakojimai apie Pietų Ameriką.
Daugiau niekada gyvenime nesutikau žmonių, turinčių tokią savitą laiko pajautą. Atrodė, kad praleidau su saragurais šimtmetį. Laikas čia tekėjo labai lėtai. Tai kitoks mąstymo būdas, kitoks ritmas.
Tai Meksikos Šiaurė. Tarahumarai. Šie žmonės – ilgų distancijų bėgikai. Jie ne vaikšto, o bėgioja. Dievaži, buvo sunku nuo jų neatsilikti. Jie ne vaikščiojo – jie skraidė.
Tarp kitko, daugiau apie tarahumarus ir bėgimo technikas gali sužinoti nuostabioje knygoje „Gimę bėgti“.
Portreto jėga glūdi tame, kad per sekundės dalį galime kai ką suprasti apie fotografuojamo asmens gyvenimą. Kiek daug pasako akys, veido išraiška. Nors tai tu fotografuoji portretą, nuotrauka nepriklauso tau vienam. Fotografuojamas asmuo tau ją dovanoja.
Toliau filme netrūksta ir šiurpių vaizdų, kurie priverčia prisiminti, kaip gerai gyvename ir kaip lengvai tai pamirštame.
Šiaurės Rytų Brazilijoje kūdikių mirtingumas buvo labai aukštas. Šie vaikai mirė nepakrikštyti. Jie tikėjo, kad nepakrikštyti vaikai neturi teisės patekti į rojų. Jie visam laikui lieka Limpe. Jei mirusio vaiko akys užmerktos, vadinasi, jis yra pakrikštytas. Jei akys atmerktos, jos tokios ir liks, kad vaikas rastų kelią. Priešingu atveju jis klaidžios per amžius.
Filmo eigoje fotografas leidžia susipažinti ir su savo šeima.
Netikėtai filmas pasuka nauja kryptimi, kuri mums primena apie šviesą tunelio gale ir tai, kad stengtis – visada verta. Skausmą, badą ir sunkumus keičia įamžinti vaizdai su atkurtais tropiniais miškais, gyvūnijos pasaulis ir viltis atkurti suniokotą gamtą.
Žiūrėdamas į iguanos letenos formą, suprantu, kad ji – mano pusseserė, kad mes kilome iš tos pačios ląstelės.
Stovėdamas priešais tokį seną gyvį, jauti jo autoritetą. Visos tos raukšlės – išmintis.
Kai Darvinas čia atvyko, šis vėžlys jau buvo suaugęs. Galbūt netgi matė patį Darviną – kas žino?
Aštuonerius metus praleidau stebėdamas. Svarbiausia buvo suvokti, kad esu tokia pat gamtos dalis kaip vėžlys, medis ar akmuo.
Tai tokia pati šeima kaip ir mūsų. Su seneliais, tėvais, anūkais. Jie gerbia vienas kitą. Lankydamasis pas juos, turi būti mandagus, deramai elgtis. Turi gerbti jų teritoriją ir tuomet būsi laukiamas.
Tai buvo tik maža dalelė iš tobulo 110 min. trukmės filmo, kuris įkvepia netgi pabaigos žodžiu:
Žmogus, kurio nuotraukos pasakojo mums milijonus istorijų apie gyvenimą šioje planetoje, nori pasidalinti su mumis dar viena kilnia istorija ir svajone: gamtos sunaikinimas gali būti pasuktas atgal.
Instituto „Terra“ žemėje ir vėl trykšta daugiau nei 1000 šaltinių, jau yra pasodinta 2.5 mln. medžių. Grįžo laukiniai gyvūnai, netgi jaguarai.
Ši žemė nebėra salgadų nuosavybė, tai visiems priklausantis nacionalinis parkas. Šis pavyzdys rodo, kad kitur esančias nualintas žemes galima atgaivinti ir užauginti jose mišką.
Visos iliustracijos – iš filmo.
Nepakartojama istorija!