Gyvenimas pilnas paradoksų. Šią vasarą mečiau sau iššūkį nepirkti nė vieno naujo drabužio, tačiau imu ir kalbinu Rimantę apie… drabužius! Ir tai visiškai neprieštarauja mano iššūkiui, nes Rimantė yra eksperimento MadaGirioj autorė, atnaujinanti senus drabužius, prikelianti juos naujam, linksmam, vėjavaikiškam gyvenimui. Trumpai tariant, žaliagenčių dėmesiui – dozė sąmoningumo, minimalizmo ir antivartotojiško maišto! ;)

Super mini dosjė

Pase įrašyta: Rimantė Petrauskė

Gyvenimo moto: Į tikrovę galima įžengti pro pagrindines duris arba įlysti – o tai daug smagiau – pro langelį. (G. Rodaris)

Rimante, papasakok, kas yra toji MadaGirioj?

MadaGirioj yra eksperimentas. Neturiu aiškios vizijos, misijos ar plano ateičiai, taip pat ir laiko terminų, per kuriuos turėčiau atlikti konkrečias užduotis. Eksperimento esmė – ne gaminti naują daiktą, tačiau seną daiktą paversti nauju. Šiuo metu prisikelti naujam gyvenimui padedu maikutėms*. Atsinaujinusi maikutė savo neprisitaikėliška individualybe tampa MadaGirioj: nenudailinta, savita, kartais užgaidžia, įžūlia, akiplėšiška, neatitinkančia grožio normų, bet orginalia. Už tai kiekviena maikutė sumokėjo: paaukojo rankoves, kraštelius, priėmė gyventojų… Labiausiai akcentuočiau tai, kad maikutės yra nenudailintos ir neatitinkančios grožio standartų, mat kiekviena yra apipiešta ir apkirpta mano rankomis, kurios kartais sudreba, nukerpa ne ten, kur reikia, ar linija nuslysta ne į tą pusę. Man pačiai kiekvienas darbas yra atradimas – niekada iš anksto nežinau, kaip būtent viskas baigsis konkrečiai maikutei :)

Rūbai, jei tai nėra nesenstanti klasika ar garsių mados namų meno kūrinys, labai greitai sulaukia pensijos ir iškeliauja atostogauti į  juodus plastikinius maišus bei pelija rūsiuose. Geresniu atveju rūbai atsiduria secondhand‘uose, kur turi viltį vėl sublizgėti, atrasti žmogų, kuris vėl jais patikės. Aš pati jų ieškau ir jais patikiu.

Kada, kodėl ir kaip panorai imtis šio eksperimento?

Tiesą pasakius, MadaGirioj maikutės atsirado tam, kad man būtų linksmiau. Gana savanaudiška, bet tokia yra tiesa. Mano dėstytojas sakydavo: Profesionalas yra ne tas, kuris moka daiktą nuo pradžios iki galo gerai padaryti, o tas, kuris prastą daiktą geba pataisyti. MadaGirioj maikutės pataisytos, atnaujintos, prikeltos antram–linksmesniam gyvenimui. Taigi su šiomis maikutėmis aš linksmiau leidau savo dienas, bet kai mano linksmybių vaisių atsirado daugiau nei esu pajėgi sudėvėti, pagalvojau: O gal dar kažkam reiktų linksmos, vėjavaikišką, nerūpestingą vaikystę ir šėliones primenančios laisvalaikio draugės–maikutės? Tuomet ėmiau teigti, kad MadaGirioj maikutės restauruotos ne tik, kad man linksmiau būtų, bet ir tam, kad kaimynas nusijuoktų pamatęs Tave dėvint šią maikutę, kad kasininkė, dirbanti jau trečią dieną iš eilės dirbanti, tyliai sukikentų (tyliai tik todėl, kad garsiai kvatotis nebeturi jėgų). Ir… KAD VISIEMS LINKSMIAU BŪTŲ!

O kas jeigu? Kas jeigu padarysiu? Jeigu pavyks? Jei parodysiu aplinkiniams? Kas jeigu ji bus be rankovių, su pelėda, jeigu patiks ne man vienai?

Drabužius matai kaip vieną iš komunikacijos priemonių, ar ne?

Na, taip. Sakoma, kad žmogus pasitinkamas pagal rūbą, o išlydimas pagal protą, bet jei rūbas nieko nesako, gal niekam nebus įdomus ir protas? Gal niekas net nesužinos, kad už nieko nesakančio megztuko slepiasi genijus? Kiekvienas apdaras yra pareiškimas, kuris nusako ne tik asmens socialinį statusą, bet ir apibrėžia charakteristiką ar net vertybinį pagrindą, humoro jausmą. Asmuo, vilkintis tam tikrą rūbą, gali būti traktuojamas rimtai arba ironiškai, vėjavaikiškai arba santūriai. Žinoma, dažnai aplinkybės įpareigoja rengtis būtent taip ir ne kitaip, bet jei dabar vasara, jei dabar atostogos, jei dabar norisi juoktis… tegul tai atsispindi MadaGirioj maikutėse.

Ką jauti augindama kūrybinį MadaGirioj kūdikį?

Graudulį, o kartais ir pavydą dėl kai kurių žmonių užmojų kasmet visiškai atnaujinti savo rūbų spintą. Žinoma, smagu nueiti į madingų rūbų parduotuvę ir nusipirkti derinį tiesiai nuo manekeno. Bet dar smagiau eksperimentuoti ir iš nuobodžių, nebedėvimų maikučių  pagaminti ką nors šaunaus, nukirpti rankoves, prisiūti karoliukų, apgyvendinti žvėreliais, žodžiu, įpūsti maikutėms gyvybę jas apgalvojant, išsvajojant, išsapnuojant, išdejuojant. Dėl kiekvienos aš jaudinuosi, noriu, kad ji daugiau niekada nepasigestų savo rankovių, kad prisijaukintų ir susidraugautų su ant jos apsigyvenusiu paveikslėliu.

Pasaulyje, kur kiekvienas gali nusipirkti naujos kolekcijos rankinę ar batus, kur nauja New Yorker maikutė kainuoja pigiau nei geresnė dantų pasta Maximoje, man vertingiausiais tampa daiktai, turintys istoriją, pavyzdžiui, susiję su kokiu nors prisiminimu, brangiu žmogumi ir pan. Girios maikutės taip pat pasakoja savas istorijas apie atostogaujantį pelėdžiuką, kuris ieško kelio namo, bet pasiklysta; apie pirmąjį pelėdžiuko skrydį ką tik gavus piloto licenciją; apie pavasarį užuodžiantį lokį ir t. t.

MadaGirioj eksperimente juntamos minimalizmo ir antivartotojiškos filosofijos apraiškos. Ar esi minimalistė?

Man asmeniškai minimalizmas = paprastumas, ramybė, poilsis, jokių bereikalingų detalių, kurios blaško, kaimas (toli nuo triukšmo, nuo visko, ko yra daug). Besaikis daiktų, hobių, draugų turėjimas  blaško ir atitraukia nuo esmės. Manau, kad visose srityse reikia grynumo, tikrų draugų.

Visgi, kalbant apie daiktus, esu kaupikė. Prisimenu, kaip mama sakydavo: Dar nemeskim šitų batų, gal kada negalėsim sau leisti nusipirkti naujų. Taip ir kaupėsi pas mus krūva aprėdų, o juos sąžinė leisdavo išmesti tik tada, kai jau visai sudildavo (deja, dažniau nuo trūnijimo nei nuo sudėvėjimo).  Man nesvetima mintis: Įsigysiu šį daiktą ir tikrai būsiu laimingesnė / gražesnė / pranašesnė.  Taip pirkau dažus, su kuriais nepiešiau, batus, kurie buvo nepatogūs, indus, kurie stovėjo niekada nenaudojami. Taigi aš vis dar mokausi mesti  kaupimą / pirkimą ir, turiu pasakyti, man neblogai sekasi :)

Draugų reikia ne tik tam, kad jie būtų mano draugai, bet kad ir aš būčiau jų draugė. O juk labai gera drauge, tarkim, 700 žmonių būti nesugebėčiau! Net ir sutuoktiniu priimta laikyti tik vieną asmenį, jei jau atsiranda kitas, su pirmuoju tenka skirtis.

* – Pašnekovė tvirtino, kad sąmoningai pasirinko vartoti žodį maikutė, net žinodama, kad jis netaisyklingas. Taisyklingas variantas – marškinėliai – nelipo, nes skamba pernelyg pretenzingai. Dar svarstė apie kitą netaisyklingą žodį –  maikonai. Visgi kuklumas nugalėjo ir MadaGirioj kūriniai liko vadintis maikutėmis.

Nuotraukos priklauso fotodesantas.lt