Humusas, gaminamas iš avinžirnių, klasika jau tapo net ir daugybei lietuvių. Visgi Lietuvoje „humuso kultūra“ išvystyta dar menkai, žinom vos keletą galimų variacijų, nors jų yra visa galybė. Prieš porą metų viešėdama Amsterdame, kas rytą užsukdavau į humuso parduotuvėlę. Oo, taip, atskirą parduotuvėlę, skirtą vien humusui ir su juo susijusiems priedams. Kas kartą pirkdavau mažais kiekiais, bet po kelias rūšis. Net dabar rašant kaupiasi seilės – skonių visa galybė ir vieni už kitus geresni! Ten dirbantis vyrukas sakė, kad humuso receptai yra autentiški, priklauso ankstesnei jo giminės kartai. Jei gerai pamenu – senelio nuopelnas. Taigi, kaip išgaunama tiek ypatingo skonio humuso rūšių, pardavėjas atskleisti nepanoro. Aišku viena – drąsiai improvizuojama su priedais. Alyvuogės, mangai, pomidorai, ananasai, paprikos, cukinijos, įvairiausi netikėti prieskoniai. Šią savo patirtį ilgam pamiršau, bet dabar, kai išgyvenu asmeninį augalinio maisto renesansą, norisi rimčiau atsidėti eksperimentams.
Pirmasis eksperimentas – BEVEIK klasikinis humusas, tačiau ne avinžirnių, o sojų pupelių pagrindu. Ekologiškos sojų pupelės, atvykusios iš zero waste parduotuvės ZEROTEKA (Klaipėdos g. 3, Vilnius), dar nuo karantino gulėjo spintelėje ir laukė mano dėmesio. Taip pat šis humusas su marinuotais pomidorais, nes… jų tiesiog buvo likę šaldytuve. Žodžiu, valau spinteles skaniu ritmu :))
Tai ką, bandom?
Ingredientai
- 150 g sojų pupelių
- kelios skiltelės česnako
- 2 šaukštai citrinų sulčių
- 5 šaukštai alyvuogių aliejaus
- 3 šaukštai tahini pastos
- prieskoniai: druska, malti juodieji pipirai, ciberžolės
- priedai: šį kartą – 2 marinuoti pomidorai
Gaminimas
Sojų pupeles užpilam vandeniu ir paliekam mirkti per naktį ar ilgiau. Kuo ilgiau mirks, tuo trumpiau virs! Žinoma, svarbu nepermirkyti, kad netyčiom nepradėtų rūgti.
Likusį vandenį nuo mirkytų pupelių nupilam, perskalaujam ir nedideliame naujai užpilto vandens kiekyje dedam ant viryklės. Įberiam juodųjų pipirų ir ciberžolės ir paverdam iki 10 min. Tuomet nupilam, perskalaujam ir vėl dedam virti. Šį kartą didesniame kiekyje vandens ir tol, kol taps minkštos (prireiks bent valandos). Įberiam šiek tiek druskos. Pirminis pavirimas su prieskoniais ir vandens pakeitimas užtikrins, kad sojų pupelės būtų lengviau virškinamos.
Į kokteilinę dedam virtas sojų pupeles, smulkiai kapotas česnako skilteles, konservuotus pomidorus be odelių ar kitus priedus, šliūkštelim citrinų sulčių, alyvuogių aliejaus, šiek tiek druskos. Viską trinam iki vienalytės konsistencijos. Jeigu humusas per tirštas, įpilam dar šiek tiek alyvuogių aliejaus ar sojų pupelių nuoviro. Galiausiai įdedam tahini pastos ir pakartotinai maišom/trinam.
Kadangi bet kokio humuso buvau valgiusi jau senokai, šiek tiek keblu lyginti skonius. Jeigu kalbant ne per palyginimo prizmę – šis humusas išties fainas! Dar šiltą valgiau su duonele ir cukinijomis. Buvo įdomu, ar sojų pupelių humusą organizmas lengvai virškins, ar ir su šia ankštinių kultūra pasiteisins apvirimas su prieskoniais. O gal teks „pokšėt“? Na ir ką, viskas skaniai ir lengvai virškinamai!
Jeigu skaitai ir jau radai netikėtų, bet skanių humuso variacijų, būsiu dėkinga už pasidalinimą!