Atrodo, kad šis įrašas manyje brendo jau ilgai. Vis nuspręsdavau nerašyti, tačiau šiandien jis pats nusprendė, kad pasodins mane prie kompiuterio ir viską padiktuos.

Mane nuo vaikystės traukė paslaptys ir nepaaiškinamos istorijos. Godžiai jų klausydavau, skaitydavau laikraščio skiltį „Nepažįstama tikrovė“ ar knygeles apie parapsichologiją, demoniškus apsėdimus, nepažįstamus skraidančius objektus ir t. t. Neabejojau, kad pasaulis yra kur kas daugiau negu aprėpia mūsų juslės, o ir pati norėjau „turėti galių“.

Prasidėjus paauglystei tapau liūdnu vaiku: nesusikalbėjimas su tėvais, nelaiminga pirmoji meilė ir pojūtis, kad viskas gali būti kitaip, kad galiu jaustis lengvai ir džiugiai. Tas pojūtis skatino ieškoti ir, būnant 14-os, į rankas pateko pirmoji konstruktyvaus mąstymo / saviugdos knyga „Kaip pasiekti, ko nori, ir džiaugtis tuo, ką turi“. Prasidėjo tikra odisėja po tokio pobūdžio literatūrą, pamažu „racionalioji saviugda“ ėmė plaktis su ezoterinio pobūdžio informacija, tik jau ne apie vaiduoklius ir NSO, o apie čakras, reinkarnaciją, astrologiją ar Visatos dėsnius. Šiaip ar taip, labai ilgai niekas nesikeitė, gyvenime nebuvo jokio esminio lūžio. Užtekdavo pabaigti skaityti knygą ir vėl įklimpdavau į savus-aplinkos diktuojamus mąstymo bei elgesio įpročius.

Rimtesnis lūžis įvyko 21-erių, kai atradau buvimo Čia ir Dabar stebuklą. Ir visgi lūžis sąlyginis, nes protas, nerimas ir overthinkinimas sistemingai ima viršų. Kartais tikras iššūkis priimti sprendimus ar kryptingai kažko siekti. Tikras iššūkis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kartais net jaučiu savotišką desperaciją, kad nežinau, kaip gyventi tinkamai, o gyvenimas vis tiek plaukia į priekį ir… plaukia sparčiai!

O ką darom, kai nesugebam prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ar savarankiškai priimti sprendimus? Tai, žinoma, kratomės atsakomybės! Toliau ieškom stebuklingų patarimų, laimės ir sėkmės receptų, pranašysčių ir Dievo planų. O čia ir vėl saviugda ir ezoterika arba abiejų kompleksas – kas kam priimtina.

O kas toliau?

(1 kelias) Randame mums tinkamą kryptį, žinias, patarimus ir juos įkinkome į gyvenimą. Kitaip sakant, pasitelkiame ir kryptingai veikiame, priimame veiksmų sukeltas pasekmes ir judame toliau. Jeigu reikia, papildome žinias naujomis.

(2 kelias) Vengiame pereiti prie veiksmų: esam sušikti teoretikai, tinginiai, abejotojai, trypčiotojai. Norime rasti dar stebuklingesnes teorijas, dvasinius kelius ir mokytojus. Taip mūsų energija, laikas ir pinigai stipresne ar silpnesne srovele teka naujoms knygoms, seminarams apie santykius, vedų kultūrą ar šeimynines konsteliacijas, mokymams internetu apie gebėjimą džiaugtis gyvenimu ir išspausti iš jo maksimumą, paskaitoms apie buvimą savimi, suvokimą praplečiantiems šamaniškiems eksperimentams, konsultacijoms, kurias teikia astrologai, numerologai, tarologai, ekstrasensai, bioenergetikai, chiromantai, aura soma spalvų terapijos atstovai, psichologai ir t. t.

Būsiu atvira – prisiliečiau prie visko, ką išvardijau antrame kelyje. Mane vedė žurnalistinio darbo teikiamos galimybės, smalsumas, eksperimentinė dvasia ir noras tapti alchemike – sukurti unikalų receptą savo gyvenimui. Blogiausia tai, kad kuo daugiau visko išbandžiau, tuo stipriau susipainiojau kaip koks siūlų kamuolys. Kartais informacija ir žinios neturi jokio vieningumo, teiginiai visiškai prieštarauja vienas kitam arba, švelniai tariant, prasilenkia su realybe.

• Vienas šaltinis teigia, kad reikia dirbti darbą, kurį myli. Kitas šaltinis tvirtina, kad mylėti galima žmogų ar gyvūnėlį, tačiau ne darbą. Į pastarąjį reikia žvelgti praktiškai (1) Kiek pinigų iš to uždirbsiu (2) Kiek padės kopti karjeros laiptais.
• Pasisukus į vedų išmintį, jau girdžiu postringaujant, kad moteris apskritai neturi dirbti ir siekti karjeros. Ji sutverta būti namų židinio puoselėtoja, lengva ir nuolankia fėja, vyro įkvėpėja ir tobula mama, pati ir tik pati auginanti vaikus. Bet, pala, vedų kultūros laikų Indijoje mergaites visapusiškai globodavo tėvas ir broliai, vėliau vyras, o jam numirus – sūnus ar koks kitas giminaitis. Kaip būtų šiandien, jeigu darbo patirties ir įgūdžių neturinčios namų fėjos vyras netyčiom mirtų arba liktų nedarbingas?..
• Tęsiant moteriškumo temą, dažnai prabylama, kaip svarbu dėvėti ilgas sukneles ir sijonus, turėti ilgus plaukus, puoselėti elegantiškumą ir t. t. Tai sužadina moterišką energiją, palengvina gyvenimą etc. Vaizdinys tikrai gražus, nuolankus ir reprezentuojamas kaip sėkmės garantas, bet… jei atvirai, bandymai iš savęs išlaužti „tikrą moterį“ kaskart baigdavosi nuovargiu ir pasišlykštėjimu tuo netikrumu ir iš paskos sekančiomis pasekmėmis, pvz., pritrauktais „tikrais vyrais“.
• Čia jau galima kalbėti apie tai, kad tik per skausmą žmonės kažko išmoksta ir tobulėja. Na, čia viena versija, kaip tas pasaulis surėdytas. Kančių vieta, kaip sakant. Kita versija – rojus ir pragaras yra kiekviename iš mūsų, patys renkamės, koks mūsų gyvenimas. Ir dvasinės kančios neturi nieko bendro su tobulėjimu, kančią renkasi puikybės apimti žmonės.
• Cha, kas dėl puikybės, tai čia vėl prieštaravimų esama. Sako, kad žmonės, kurie jaučia gailestį kitiems, taip pat skęsta puikybėje. Gailėti – blogai, nes tai neišsprendžia nei vargo, nei negalios, nei dar kažko, o gailimi žmonės tampa priešais (nes jaučia kitų gailestį ir juo tikrai nesimėgauja). Kita versija – reikia būti gailestingam, gailėti ubagų tiek dvasiniame, tiek materialiame lygmenyje.
• O kaip gyvenime yra su tikslais? Sakoma, reikia kelti sau tikslus, juos skaidyti į smulkesnes užduotis, būti disciplinuotam, kryptingam. Bet taip pat sakoma, kad reikia planuoti kuo mažiau, nes planai uždaro duris tam, kas iš tikrųjų turi įvykti, ką siunčia pats gyvenimas. Jau girdžiu, kaip juokiasi planuoti linkę ir daug pasiekę žmonės – be planų ir disciplinos jie dabar nieko neturėtų.

Galėčiau tęsti prieštaravimų sąrašą be galo, o jau pateiktą gerokai išplėtoti, tačiau to nedarysiu.

Manau, kad svarbiausia – laiku sustoti, padėti į šalį visas knygas, spjauti į seminarus ir, nutilus triukšmui, išgirsti save. Tuomet, nurimusi, vis naujai atrandu keletą dalykų:

(1) VIENINTELĖ TIESA YRA ILIUZIJA

Kartais esu naivi ir kategoriška, kai trokštu panaikinti įvairovę, suspausti pasaulį iki vienos tiesos ir įdėti į vieną rėmą. Praverstų dažniau atsipalaiduoti, pasikliauti tėkme ir veikti be baimės suklysti. Klaida – irgi iliuzija. Klaida – tiesiog savita patirtis.

(2) KIEKVIENAS DALYKAS TURI DVI MEDALIO PUSES

Verslininkas savo įdirbiu užsitikrina pasiturintį gyvenimą ir saugią senatvę, tačiau prisipažįsta, kad 20 metų dirbo be atvangos ir nematė, kaip auga jo vaikai, o ir dabar nelabai moka skirti laiko malonumams. Analogiškai atsipūtęs žmogus gali neturėti tvirto finansinio pagrindo ir saugios ateities, tačiau patirti daugiau džiaugsmų (pavyzdys iš seminaro apie investavimą). Bohemiškas žmogus kartais gali pasigesti aiškumo gyvenime, o karjeros siekiantis žmogus kartais ilgisi laisvės (pavyzdį pasitelkiau iš pokalbio su drauge). Vienišius gali trokšti buvimo santykyje, o esantis santykyje – nepriklausomybės (pavyzdys iš turbūt kiekvieno žmogaus gyvenimo).

(3) TIESA YRA KAŽKUR PER VIDURĮ

Nebūtina ir net nereikia viskuo tikėti, fanatiškai įsikibti į kokią nors idėją, o kitą neigti ir peikti. Nereikia nieko idealizuoti ir save mintimis bausti už lėtą tobulėjimą (netgi knygos „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“ autorius neišvengia konfliktų su žmona, nors santykių paslaptis tyrinėja ne vieną dešimtmetį). Nereikia žmonių rūšiuoti ir klasifikuoti (kadaise maniau, jog mėsą valgantys žmonės yra neišvengiamai mažiau sąmoningi negu vegetarai ar veganai, o dabar juokiuosi iš to ir suprantu, kad sąmoningumas glūdi daugybėje skirtingų elgsenos įpročių, tad esame pranašesni skirtingai ir nelygintinai).

(4) DVASINGUMAS YRA BŪTI ŽMOGIŠKU IR DĖKINGU

Perskaitytos protingos knygos ir aplankyti seminarai turi tarnauti kaip priemonė tapti geresne ir dėkingesne Irmina, o ne arogantiška apsiskaičiusia šikne. Man neprivalo visi patikti, neprivalau su visais bendrauti ir visų mėgti. Tačiau nebūtina ir susipriešinti.

<…>

(NE)PABAIGA.