Vėl grįžtu prie skaitinių :) Šį kartą – apie šamanizmą. Šamanizmo tema mane gan įkyriai persekiojo tol, kol perskaičiusi visas 11 Carlos Castaneda knygų. Tarsi užpildžiau kažkokią spragą ir apsiraminau. Jeigu dar tiksliau – man tebėra įdomu pašniukštinėti šamanizmą, tačiau ši tema manęs nebesujaukia ir nebeužvaldo.

Apie knygą „Šamano kvatojimas“ sužinojau praėjusią vasarą, kai imant interviu apie bitininkystę bei bičių nežemiškumą, kalba pakrypo link šamanizmo bei psichodelinio medaus.

Tiesą pasakius, ši knyga man pasirodė silpnoka. Gal todėl, kad jau esu skaičiusi nemažai literatūros šia tema? Autorius kratosi palyginimo su Carlos Castaneda, tačiau panašumų pastebėjau ir aš. Visgi šis kūrinys yra nedidelės apimtiems ir ne itin koncentruotas, tad prieš Carlos Castanedos knygas man asmeniškai nublanko. Skaitydama šią knygą jaučiausi nepatikliai, stpriai abejojau turinio autentiškumu. Panašus pojūtis lankė ir skaitant kitų rusų autorių knygas, kurių turinys turi ezoterinį atspalvį, pavyzdžiui, Vadim Zeland, Vladimir Megre.

Nepaisant kritikos, knygoje tikrai radau patikusių minčių. Labiausiai surezonavo mintis, kad gyvenime reikia siekti balanso ir vengti vienpusiškumo. Kaip sako Šamanas, vienpusiškumas ir nelankstumas yra pasmerktas pralaimėti.

Taip pat patiko idėja, kad savu keliu einantis žmogus turi turėti savo „lobių krantą“ – vidinę teritoriją, kuri yra neprieinama kitiems. Beje, seniau tai minčiai būčiau paprieštaravus, o dabar manau, kad net pačiam artimiausiam santykyje labai sveika pasilikti erdvės vien tik sau – be jos imame dūsti patys ir dusinti kitus.

Stipriai pritariu ir minčiai, kad pradėti veikti reikia iš dalinio neapibrėžtumo. Visiško aiškumo gyvenime nebūna ir jo nereikia laukti. Svarbu turėti viziją ir žinoti pirmus kelis žingsnius – juos žengus atsiveria naujos durys ir galimybės, gyvenimas tarsi pats stumia į priekį. Tuomet belieka eiti į priekį ir leisti koreguoti pradinę viziją, pradinį planą – užuot aklai įsikibus, labiau pasikliauti gyvenimu.

Galiausiai, kaip vaizdžių palyginimų ir frazių kolekcionierė, išsirinkau frazę „šamaniškas miškas” bei juoką sukėlusį žuvėdrų pavadinimą, kurį joms davė žvejai. Žuvėdros – tai skraidantys skrandžiai :D