Su Haruki Murakami kūryba susipažinau 2011-ųjų vasarą. Tąkart perskaičiau vieną garsiausių jo kūrinių „Norvegų giria“. Šis kūrinys buvo itin lengvai skaitomas, persmelktas melancholiškų nuotaikų, kurios mane įtraukė. Iš karto po šios knygos ėmiausi doroti E. M. Remarko „Trys draugai“. Pastaroji knyga – taip pat įtraukianti bei persunkta tikrai ne mažesnės melancholijos. Perskaičius dvi liūdnokas knygas, ilgam nutrūko pažintis su abiejų rašytojų kūriniais. Jaučiausi persisotinusi.

Visgi laikui bėgant grįžau prie Remarko, o dabar – ir prie Murakami kūrybos. Tik šį kartą į rankas pakliuvo ne romanas, o autobiografiniai memuarai bėgimo tema. Mat šiais metais įsitraukiau į bėgimo treniruotes, apie kurias vis pakalbėdavau su kolega, nubėgusiu ne vieną maratoną. Parodęs knygų apie bėgimą kolekciją, kolega sakė, kad būtent Haruki Murakami knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ [Baltos lankos, 2012] jam yra labiausiai įkvepianti. Tai įrodo ir faktas, kad šią knygą jis perskaitė net 7 kartus. Taigi savo įkvėpimo šaltinį atnešė ir man, pradedančiajai bėgikei. Išaušo proga susidaryti įspūdį pačiai, nes iki šiol žinojau tik tiek, kad šis kūrinys yra vertas dėmesio.

Turiu pripažinti, kad knyga iš karto įtraukė. Bėgimo tema nuo pat pradžių persipina su asmeninėmis autoriaus savybėmis, o tiksliau – introvertiškumu: „Todėl tas bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksniu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.“ [23 psl.] Ši mintis labai surezonavo. Laiką vienumoje, praleistą bėgiojant ar vaikštantis miške, aš vadinu kokybišku introverto laiku. Lygiai tą patį sakau apie valandas, praleistas plaukiojant baseine. Ir štai čia dar vienas rezonuojantis momentas – Haruki Murakami taip pat mėgsta plaukimą!

Galiausiai, trečias itin rezonuojantis dalykas, yra savęs išreiškimas per rašymą. Nesu profesionali rašytoja, tačiau polinkis į filologiją ryškėjo nuo mažens. Knygų skaitymas, rašymas ar kūrinių interpretavimo užduotys man visada ėjosi lyg iš pypkės, tad natūraliai ir studijas pasirinkau būtent šioje srityje. Iki šiol manau, kad raštu mąstyti gebu sklandžiau negu žodžiu. O štai Haruki Murakami savo knygoje pastebi: „Gal tai vadinama sudėtingu charakteriu, bet esu vienas iš tų, kuriems rašymas yra mąstymo būdas, todėl tam, kad suvokčiau savo bėgimo prasmę, turėjau parašyti šį tekstą.“ [6 psl.]

Su tokia lengva pradžia, nedidelės apimties knygutę apie bėgimą įveikiau labai greitai ir be pastangų. Laikas, skaitant šį kūrinį, tikrai nebuvo praleistas veltui. Ir visgi negaliu tvirtinti, kad ši knygelė mane įkvėpė. Įpusėjus skaityti, man jau buvo šiek tiek per daug murakamiškos melancholijos, kuri, rodos, yra ne tik jo romanų bruožas, o asmeninė savybė, nuspalvinanti kone visą kūrybą (kiek girdėjau, liūdnos gaidos būdingos ne tik mano skaitytam kūriniui „Norvegų giria“). Kadangi ir aš pati esu linkusi į melancholiją, norisi per daug į ją nenugrimzti ir kurti atsvarą – įnešti į gyvenimą kuo daugiau lengvumo. Tiesa, teisybės dėlei, turiu pripažinti, kad autorius, nepaisant melancholijos, skleidžia ir labai šviesią žinutę – mokytis priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: „O galiausiai belieka tik trumpai drūtai pasakyti, kad tai tiesiog gyvenimas, kad mums gal nieko kito ir nelieka, kaip tik priimti jį tokį, koks yra, nesukant galvos dėl priežasčių ir aplinkybių.“ [128 psl.]

Grįžtant prie bėgimo temos, kuri ir yra šios knygos pagrindas, man patiko autoriaus pamąstymas apie bėgimą ir valią: „Tiesą sakant, man netgi atrodo, kad kasdienis bėgiojimas ir valios tvirtumas ar silpnumas menkai tesusiję. Juk bėgioti jau daugiau nei dvidešimt metų galėjau tik todėl, kad bėgimas atitiko mano charakterį. Arba bent jau todėl, kad „labai smarkiai neskaudėjo“. Juk žmogus taip jau sukurtas, kad mėgstamus dalykus natūraliai tęsia, o nemėgstamų – ne.“ [51 psl.]. Pamenu, kai man pačiai teko išgirsti analogišką pastebėjimą apie baseino treniruotes, t. y., kad lankydama plaukimą ir ilgindama plaukimo trukmę, ugdau valią. Šiek tiek susimėčiau, nes niekada apie tai nepagalvojau, kadangi plaukimas man tapo veikla, kuria užsiimti tiesiog norisi. Be pastangų, be prisivertimo, be valios. Vis dėlto, kaip teigiamą šalutinį efektą tikrai galiu pastebėti išaugusią savitvardą ir kantrybę kitose gyvenimo srityse.

Pabaigai pateiksiu dar dvi patikusias citatas iš Haruki Murakami knygos apie bėgimą: „Tiesą sakant, svarbiausias dalykas, kurį išmokstame mokykloje, yra tai, kad pačių svarbiausių dalykų mokykloje neišmokstama.“ [53 psl.]; „Taigi, trumpai tariant, pusiau sąmoningai šiek tiek atitolau nuo bėgimo. Kaip nuo meilės, praradusios beprotišką pradžios karštį.“ [127 psl.]. Man šios citatos patiko ir noriu jas pasilikti be jokių komentarų čia, knygos apžvalgoje (jeigu taip galima pavadinti šį įrašą).

Ar rekomenduoju perskaityti šią knygą? Galbūt. Skaitysi ją ar ne – spręsti teks Tau :)

Papildymas. Regis, visiškai nepaminėjau knygos turinio detalių, struktūros. Gal todėl, kad įstrigo visai kiti dalykai? Šiaip ar taip, knygoje Haruki Murakami aiškina, kodėl pradėjo bėgioti ir šią istoriją supina su savo kaip rašytojo kelio pradžia. Jis atvirauja apie senstantį kūną ir pamažu prastėjančius rezultatus, apie išgyventą krizę, kai bėgioti nebesinorėjo. Kalbama apie maratoną, ultramaratoną, o taip pat ir triatloną. Sistemingai sušmėžuoja autoriaus sunkumai gyvenant socialinį gyvenimą, polinkis į vienumą ir netgi vienišumą. Ši knyga nėra patarimų rinkinėlis ir nesuteiks tiesioginės praktinės naudos. Visgi knyga gali nukreipti savo individualų kelią. Galbūt bėgimas nėra Tavo sportas, tačiau verta paieškoti savojo judesio formos, kuriai valios greičiausiai beveik neprireiks. Haruki Murakami atveju, bėgimas tapo kertiniu akmeniu, padėjusiu suvaldyti į tukimą linkusį kūną, mesti rūkyti, subalansavusiu rašytojo dienotvarkę. Greičiausiai netgi galima sakyti, kad bėgimas pakeitė rašytojo gyvenimą, nes bėgioti kelias dešimtis metų ir nubėgti daugiau nei 20 maratonų – ne juokas, tiesa?