Italy 78

Savirefleksija: pradedant nuo nulio nėra/yra ką prarasti

Daug metų mano galvoje sukdavosi dainos žodžiai „Starting from zero got nothing to lose“. Atėjus sunkiems laikams, ta frazė man neduodavo ramybės. Trokšdavau viską pradėti iš naujo, kad gyvenimas būtų tarsi baltas popieriaus lapas. Mesdavau darbus, nutraukdavau santykius, atsikratydavau daugybės daiktų, drabužių, persidažydavau plaukus…

Trokšdavau pokyčių ir iš tiesų išoriškai jie ateidavo, nes atlaisvintą vietą visada kažkas užima. Tačiau kiek tikri išoriniai pokyčiai, jeigu viduje likdavau bemaž tokia pat? Išoriniai atributai tik iš pirmo žvilgsnio atrodydavo kaip kažkas kitokio, kažkas naujo, kaip nauja pradžia. Visgi neilgai trukus ratas apsisukdavo ir vėl rasdavau save beplaukiančią suskilusia gelda per sraunią š*dų upę. Ir vėl norėdavau viską pradėti iš naujo, nors jau smelkėsi suvokimas, kad šis troškimas klaidingas. Pamažu pripažinau, kad bėgdavau nuo savo vidaus, nuo žaizdų, nuoskaudų ir giliai glūdinčių emocijų, į kurias ramiai žvelgti reikia daug drąsos. Dar daugiau drąsos ir valios reikia siekiant vidų išgydyti ir pakeisti. Prisijaukinti naujus būdus reaguoti, reikšti jausmus, siekti, mylėti, laukti, būti…

Dabar rodos, kad daug žmonių, įskaitant ir mane, trokšta pokyčių, tuo pačiu siekdami viską palikti taip, kaip yra. Na, bent jau save patį tai tikrai. Tačiau norint pokyčių, neišvengiamai turim ką nors paaukoti ir keisti ne tik išorėje, bet ir savyje. Akivaizdu, kad seniau galvojau, jog ta auka turi būti išorinė ir išreikšta per numetimą – sunkiai besiklostantys santykiai, rakštimi pavirtęs darbas ar mano dalimi tapę daiktai ar išvaizdos atributai. Dabar suprantu, kad auka gali būti vidinė – gal metas pažaboti santykius ėdantį per didelį reiklumą, norą bėgti nuo sunkumų ar baimę prabilti nepatogiomis temomis su nepatogiais žmonėmis? Juk mažesni reikalavimai ir atlaidumas gali pagerinti santykius, atsigręžimas į sunkumus gali priversti į situaciją pažvelgti kūrybingai ir atrasti bei išbandyti iki šiol nebandytus sprendimus, o išdrįsimas kalbėti apie tai, kas iki šiol buvo tabu, – nutiesti kelią į kokybiškesnį rytojų.

Šiek tiek pagalvojus, gal ir nieko keisto, kad nuo problemų stengiamės pabėgti, jas numesti. Nes juk vidinė, tai yra mūsų ydų, silpnybių ir baimių auka, yra gerokai sudėtingesnė. Ji reikalauja ilgalaikių pastangų, vidinės disciplinos ir daugybės atkryčių. Jeigu norim būti kantresni, tačiau iki šiol buvom iš nekantrumo užsiplieskiantys degtukai, negalim tikėtis, kad pasikeisim vos spragtelėjus pirštais. Jeigu norim patirti mažiau įtampos, kurią sukelia perfekcionizmas, vėlgi negalim tikėtis stebuklo – turim dirbti su savimi. Jeigu norim geriau jaustis, turim ieškoti blogos savijautos priežasčių ir jas pamažu rauti lauk tuo pat metu palengva jaukinantis tai, kas mums suteikia energijos ir prasmės bei džiaugsmo gyventi.

Kad ir ką norėtume pakeisti savo viduje arba išsiugdyti (o ne mesti) išorėje, turim įdėti pastangų. Neužteks vien perskaityti kelias knygas, kurias parašė nušvitę dėdės ir tetos, arba prisižiūrėti new age guru filmukų youtubėje, neužteks vien pamedituoti pasislėpus vienumoje. Prireiks kasdienių pastangų, stiprybės ir pagalbos. Psichologų, Dievo, gamtos, artimų ar tolimų žmonių, kurie šiame kelyje pasistūmėję. Prireiks ir prisiminimo, kada jaučiamės geriausiai – tada, kai esam mažiau reiklūs, mažiau kontroliuojantys, mažiau įžeidūs, mažiau linkę daryti prielaidas ir interpretuoti, labiau atsipalaidavę, labiau pasitikintys įvykiais ir savo veiksmais. Mažiau susitelkę į problemas ir tai, ko trūksta, ir daugiau susitelkę į sprendimus ir tai, ką jau/vis dar turime.

Taip šį vakarą svarstau aš – buvusi profesionali griovėja ir pradedančioji statytoja – Žalia Gentis.

Italy 78 Italy 52

Parašykite komentarą