20120706 213830

Pokalbis su medžiotoju: „Medžioklė – ne vien šaudymas į žvėrį“

Kiek save atsimenu, net aktyviai domėdamasi veganizmu, visada šiek tiek atsargiai vertinau bitininkystę ir medžioklę. Jaučiausi neturinti pakankamai pagrįstų žinių, kad drąsiai brėžčiau (ne)etikos ribas. Dėl to praėjusiais metais pakalbinau bitininką, kuris nebijojo nepatogių klausimų ir atvirai papasakojo apie bitininkystės užkulisius bei asmeninį santykį su bitėmis. Na, o šiais metais, lankantis Dzūkijoje, pasitaikė proga pakalbinti medžiotoją ir išgirsti jo mintis apie medžioklę, medžiotojų bendruomenę, šia tema visuomenėje sklandančius mitus bei kylančius nesusipratimus.

Beje, iš aplinkos sulaukiau klausimo, ar imdama interviu nesusipykau su pašnekovu. Ne, nesusipykau. Pakalbėti šia tema norėjau ne siekdama ieškoti teisių ir kaltų, o geriau suprasti medžioklės reiškinį. Savo patirtimi ir požiūriu su manimi pasidalino ilgametis medžiotojų klubo prezidentas Arūnas Laukaitis. Pašnekovas sako, kad nuo vaikystės mėgo gamtą ir žvejybą, studijuodamas tapo varovu, o po 10 metų medžioklės stebėjimo – medžiotoju.

 

Ar galima medžioklę skirstyti į etišką ir neetišką?

Žinoma, medžioklė, kaip ir visas gyvenimas gali būti etiška ir neetiška. Tačiau požiūris į etiką keičiasi, atsiranda įvairūs draudimai, kurie Lietuvoje labai mėgstami, ir tai ne visada neša vien gerus rezultatus. Pavyzdžiui, daugybėje pasaulio šalių medžiojama ir lankais, ir naktinio matymo prietaisais. Tai reiškia, kad medžiotojai šiuos prietaisus gali naudoti tik laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir apribojimų. Kai kam atrodo, kad lankais būtinai žalojami ir paliekami kankintis gyvūnai, o naudojant naktinio matymo prietaisus žvėrys šaudomi be jokio saiko ir apribojimų. Naktinio matymo priemonės leidžia parinkti optimalią auką: gal mažesnis, gal sužeistas. Tiesa tokia, kad, pavyzdžiui, naktinio matymo įranga gali būti vienintelis būdas bent kiek kontroliuoti problemų keliančios rūšies populiaciją. Žinoma, jeigu nėra dar ir papildomų draudimų probleminę populiaciją medžioti.

Kokia tai populiacija?

Pavyzdžiui, vilkai, kuriuos taip aktyviai gina gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“. Pažiūrėsim, prie ko prieisim taip aktyviai saugodami vilkus. Tarkim, vien mūsų seniūnijoje, 2019 metais užfiksuoti 47 atvejai, kai vilkai papjovė žmonių auginamus gyvulius. O kiek atvejų liko neužregistruota? Jeigu vilkas papjauna kokios nors močiutės neregistruotą šuniuką ar avį, tuomet niekas ir nesikreipia, nes negauna jokios kompensacijos. Taigi statistika yra iškreipta, manau, kad realių vilkų žalos atvejų yra galimai tris kartus daugiau. O kiek pakelėse randame sudraskytų stirnų! Žinoma, gal ne visada tai vilkų darbas, tačiau tikrai dažnai ir jų.

Dar viena bėda, kad vilkai miške vaikšto bandomis, kartais ir po septynis, tad žmonės įsibaugina net eiti pagrybauti. Tai yra labai pavojinga, o sumedžioti vilką yra sudėtinga. Daugelį metų ir Smetonos laikais, ir sovietiniais laikais juos medžiodavo, net mokėdavo premijas už sumedžiotus vilkus, bet vis tiek neišmedžiojo. Dabar vilkų medžioti negalima apskritai ir jų priviso tiek, kad įsigudrino ne vien žvėrelius pjauti, bet ir daryti žalą ūkininkams.

Žvelgiant į kitų šalių situaciją, Europoje vilkai daug kur išnaikinti. Mano subjektyvia nuomone, Europos didžiosios šalys patenkintos pačios išnaikinusios vilkus ir tai, kad Lietuva saugo jų populiaciją. Tos šalys išvengia tiriami vilkų nuostoliai. Greičiausiai, kol neįvyks rimtas incidentas, kol nebus apdraskytas ar papjautas žmogus, tol visa tai ir tęsis (šiuo metu vilkai gali būti šaudomi laikotarpiu nuo spalio 15-osios iki  balandžio 1-osios).

Man labai norėtųsi pažvelgti į istoriją atgal, gerokai toliau nei į Smetonos ar sovietinius laikus. Yra teorija, kad, kol nebuvo didelės žmonių populiacijos, tol gamtinė biologinė įvairovė buvo darnoje. Tikinama, kad gyvūnų populiacijos išsikraipė dėl žmonių populiacijos šuolio, miškų kirtimo ir kišimosi į natūralų gamtos ritmą. Kokį santykį turi žmonijos plėtra su tuo, kad gyvūnijos pasaulyje daugėja neatitikimų, kuriuos galiausiai pats žmogus turi atstatinėti dar labiau kišdamasis į gamtą? Kaip šią situaciją matote Jūs?

Net ir neegzistuojant žmogui ar gyvenant jų saujelei, žvėrių pasaulyje tikrai pasitaikydavo ligų, kurių funkcija yra sureguliuoti biologinę įvairovę, kuomet ji išsikreipia ir prisiveisia per daug kokios nors rūšies. Bet kokiu atveju aišku viena – dabar žmonės tikrai turi įsikišti. Žvėrių populiacijas iš tiesų turim prižiūrėti, kad nedominuotų tik tam tikros rūšys, kurios daro žalą, pavyzdžiui, platina ligas. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo užveista per daug šernų. Ne tik Lietuvoje, bet visam pasaulyje. Visi pradėjo šerti, jaukinti, mažai šaudyti ir šernų prisiveisė tiek, kad viskas baigėsi maru, praskriejusiu per Lietuvą. Populiacija jau buvo per didelė (dabar panaši situacija su stirnomis – jų tiek prisiveisė, kad jau ima plisti ligos).

Mano vėlgi subjektyvia nuomone, maro stabdymas tveriant tvoras, nėra naudingas. Kai kurios priemonės netgi buvo žalingos ir skatino maro plitimą. Maras pasirodė jau ne pirmą kartą, nors ir ne afrikinis. Buvo kiaulių maras, kuris ėjo, praėjo, kažkiek žvėrių išdvėsė, kažkiek liko. Šernų patelių palikuonių vados yra gausios ir per keletą metų populiacija atsistato, tad maras – nieko baisaus.

Prie neigiamo žmonijos indėlio priskirčiau ne medžioklę, o invazinių rūšių įvežimą. Ir Lietuvoje prof. T. Ivanauskas veisė muflonus, dėmėtuosius elnius, danielius, usūrinius šunis, kanadines audines. Pavyzdžiui, kanadinės audinės išnaikino europines audines, tuomet – antis. Invazinių rūšių įvežimas yra netoleruotinas. Kas savaime auga, tas ir turi būti puoselėjama. Tokios nuomonės laikausi ir stumbrų atžvilgiu. Per maža šalis, kad mes juos puoselėtume ir leistume į laisvę. Juo labiau, kad tikrųjų stumbrų nelikę, jie sukryžminti su amerikiniais bizonais. Jų leidimas į laisvę vėlgi sukiršina visuomenę su medžiotojais. Stumbrai turi būti saugomi, bet rezervatuose. Gyventi visiškai laisvai jie yra per stambūs ir per agresyvūs.


20170815 064617


Kalbant apie medžiotojų ir visuomenės supriešinimą, galbūt visuomenė neturi pakankamai žinių ir medžioklė savaime laikoma blogu dalyku. Dažnai apeliuojama į tai, kad medžioti nebūtina, nes gyvename XXI a. ir nėra badmetis. Kokie būtų pagrindiniai akcentai, kodėl iš tiesų vyksta medžioklė? Kodėl vyksta nesusikalbėjimas tarp medžiotojų ir visuomenės?

Nereikia galvoti, kad medžioklė yra maisto gavimo būdas. Tiesa, kad tai vienas iš faktorių – medžiojant gaunama žvėrienos. Tačiau kiekvienas laukinis gyvūnas turi savo gyvenimo laikotarpį. Stirninas gyvena 12 metų, kitas – ilgiau. Daugiausia medžiojami selekciniai individai, kurie yra išsigimę ir blogina bandą, taip pat – pasenę individai. Kodėl jo nesumedžiojus kaip trofėjaus, nepasikabinus kailio ar ragų, nesunaudojus mėsos, kodėl ji turėtų atitekti kirmėlėms? Tai yra paprastas dalykas, kaip ir pjauti vištas ar kiaules. Jeigu atsisakom žvėrių medžioklės, tuomet valgykim tik rūgštynes ir rabarbarus. Nesuprantu, kodėl medžioklė laikoma didesniu blogiu nei gyvulininkystės pramonė. Pažiūrėkim, kokiomis sąlygomis auginamos kiaulės ir vištos, modifikuojami gyvūnai ir pašarai.

Medžioklė vertinama ir kaip pramoga. Iš tiesų nesmagu pagalvoti, kad pramogaujama gyvos būtybės sąskaita.

Medžioklė nėra vien šaudymas į žvėrį. Medžioklė turi savo tradicijas. Tai ir susiėjimas, šventė, šaudymas į lėkštutes, laikas su šeima, laikas gamtoje. Yra medžiotojų, kurie gali pusę nakties sėdėti bokštelyje ir klausytis pelėdų, tačiau nieko nenušauti ir jaustis labai patogiai tiesiog būdami naktį gamtoje. Man asmeniškai sutemus neįdomu ir labiau patinka medžioklės su varovais: vaizdai, garsai, apmokyti šunys. Apskritai pramogų miške yra daug: pabuvimas gamtoje, stebėjimas, klausymas, fotografavimas, ne vien medžiojimas. Pažįstu daug medžiotojų, kurie net nenori šauti. Tai panašu į kareivį, kuris nenori imti į rankas ginklo. Kiekvienas žmogus turi savo prigimtinį tikėjimą.

Taigi pati medžioklė medžiotojų veikloje yra tik maža detalė?

Tikrai taip. Medžiotojų klubuose organizuojame susirinkimus, pildome įvairias ataskaitas, sudarome planus, kiek sumedžiosime, kiek leistina (kartais leistino skaičiaus net nesumedžiojame).

Norim, kad žvėrys neitų pas ūkininkus ir nedarytų jiems žalos, nes medžiotojai neša didelę atsakomybę už žvėrių padarytą žalą, padengia ją finansiškai. Įkuriam aikšteles su pasėliais, kurios skirtos specialiai žvėrims, kad eitų į ją, o ne į ūkininkų plotus. Žiemomis žvėrims sušeriam daug pašarų, kad atsivestų pakankamai palikuonių, nežūtų. Dabar šėrimai yra labai dideli. Yra kas kalba, kad „pašėrei ir sumedžiojai“. Nieko panašaus – juk nesėdime bokštelyje kasdien. Lengviausia kalbėti tiems, kurie niekada nėra buvę medžioklėje. Žvėrys turi gerą uoslę, jeigu vieną kartą iššovei, jie gali kelias savaites ar mėnesį prie to bokštelio nesirodyti.


20170815 062141 2


Koks skirtumas tarp medžiotojo ir brakonieriaus? Vienu atveju teisėta veikla, kitu – nelegali? O kaip yra su medžiotojais, kurie priklauso klubui, tačiau laužo taisykles?

Brakonierių veikla nelegali. Jie nenori į klubus, kad nereikėtų mokėti mokesčių. Tačiau dabar brakonieriavimas yra minimalus, nes taikomos didelės baudos, o medžiotojai šalinami iš klubų, į kuriuos patekti nėra lengva. Laužyti taisyklių tiesiog neverta. Mane išrinko klubo prezidentu 1996 metais. Iš 45 medžiotojų buvo palikti tik 15. Mažiausias nusižengimas lėmė pašalinimą. Kiekvienas klubas nusistato vidaus taisykles. Turim savo baudas, mokesčius, dalyvavimą talkose, brakonierių gaudymas. Nesilaikai to – retinamos gretos. Dabar turim 21 narį.

Ar medžiotojų skaičių lemia tai, kiek gyvūnų reikia nušauti siekiant palaikyti sveikas populiacijas?

Žvelgiant per prizmę, kad medžioklė yra dėl mėsos, tai medžiotojų gali būti labai daug. Bet žvėrių kiekis yra ribotas arba licencijuotas, taigi medžiotojų bus 10 ar 100, sumedžioti leistina tiek pat žvėrių. Pasikartosiu, kad sumedžiojimas – ne pagrindinis kriterijus. Esmė – būti gamtoje, kalti bokštelius. Štai vakar vyko medžioklė, buvom devyni medžiotojai ir nieko nenušovėme, tačiau visi grįžo patenkinti. Be abejo, buvo galimybė sumedžioti, tačiau yra kriterijai, pagal kuriuos į stirnas šauname. Jeigu nušausi ne tokį, kokį galima, tai tau bus gėda. Mes tarpusavyje turime medžiotojo garbės kodeksą.

Apskritai daug kam atrodo, kad į medžioklę einama norint parsinešti pigios mėsos, kad vyksta perteklinis vartojimas. Bet, jeigu sudėjus visas išlaidas ir mokesčius, tampa aišku, kad žvėriena atsieina labai brangiai. Dabar dar ir apranga medžioklei perkama labai brangi, norima pasipuikuoti apavu, striuke, peiliu ar šautuvu.

Kokiomis aplinkybėmis medžiotojų klube atsiduria žmonės, kurie nenori šauti į gyvą sutvėrimą?

Kartais noras šauti tiesiog praeina. Aš pats jaunystėje buvau labai azartiškas, labai norėjau medžioti, o dabar nebedaro įspūdžio net ir trofėjai – jų jau turiu. Keičiasi požiūris ir poreikiai. Dabar norisi pabendrauti. Keičiasi ir aplinkybės – seniau tikrai buvo sunkesnė situacija su maistu, mėsa.


20160708 212221 1


Kaip vertinate biocentrizmą? (Vienoje diskusijoje radau, kad biocentrizmas (ekocentrizmas (vertinama, kaip radikali etikos kryptis) – gyvūnai, gyvosios gamtos rūšys, gyvenamoji aplinka, laukinės gamtos kampeliai, ekosistemos ir Žemės biosfera, kaip visuma – tai moralinės bendrijos dalys. Tokiu būdu žmogus tiesiogiai įsipareigoja gamtai. Biocentristai propaguoja veganizmo principus t. y. kviečia atsisakyti bei drausti gyvūnų išnaudojimą, gyvulinę produkciją (gyvūnų žudymą), atsisakyti mėsos, kailių, odos naudojimo, drausti medžioklę ir žvejybą, eksperimentus su gyvūnais.)

Man kyla klausimas, ar turėtume pasisakyti prieš natūralius audinius ir eiti už sintetiką? Mes judame link sintetizmo beprotybės tiek maisto, tiek aprangos atžvilgiu, ir tampame alergiški, ligoti. Prieštaraudamas galėčiau pradėti rėkti, kad neskintume augalų ir jų nevalgytume, nedėtume į vainikus. Juk irgi gyvas sutvėrimas!

Vienas iš veganizmo argumentų yra toks, kad gyvūnai turi centrinę nervų sistemą, todėl jaučia skausmą. Augalų jutimo organai yra gerokai primityvesni.

O kas taip nustatė? Buvo metas, kai kalbėta, kad šaltakraujai gyvūnai nejaučia skausmo. Dabar jau kalbama, kad visgi jaučia. Augalas nejaučia skausmo, bet yra augalų, kurie turi plika akimi matomus refleksus. Galbūt jie neturėtų būti nuvertinami? Nors iš esmės aš neturiu nieko prieš veganizmą – jeigu žmogus gerai jaučiasi, optimaliai funkcionuoja ir aprūpina organizmą reikalingomis medžiagomis, šaunu.

Pabaigai – ko palinkėtumėt skaitytojams?

Tolerancijos vieni kitiems. Pakantumo. Kuo mažiau susireikšminimo.

Ačiū už pokalbį!

Parašykite komentarą