Lapkritį ir gruodį mano aktyvumas tinklaraštyje bei socialiniuose tinkluose buvo gerokai mažesnis. Viena iš priežasčių – nuo lapkričio vidurio, ilgiau nei mėnesį kiekvieną dieną bėgiojau virtualioje girioje. Pažadinusi vidines galias jau netgi ne bėgiojau po girią, o skraidžiau!
Kas per giria? Tai erdvė, sukurta pokyčių ištroškusiems ir į saviugdą nespjaunantiems žmonėms. Įžengę į girią, į asmeninių pokyčių programą „Pasitikinti savimi Lūšis“, dalyviai pavirsta laukiniais žvėrimis – Lūšimis. Taigi giria dar vadinama LŪŠYNU, kuris gyvuoja jau 7 metus.
Psichologės Rasos Norbutės sukurta saviugdos programa padeda geriau pažinti save, stiprinti asmenybę, pasitikėjimą savimi ir gyvenimo tėkme, ugdyti norimus įpročius, pokyčių vystymo įgūdžius, atvirumą sau ir kitiems, praskaidrina nuotaiką, mintis ir didina gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Dalį užduočių dalyviai pritaiko pagal savo poreikius, polinkius ir norus. Kita užduočių dalis yra mažiau lanksti – reikia prisėsti uodegą ir, su plunksna letenoje, paanalizuoti savo vidų, arba šokti į girios tankmę ir veikti aktyviai.
Nenoriu iškloti visko, kas vyko Lūšyje, tačiau tuo pat metu norisi suteikti šiek tiek aiškumo, tad pasidalinsiu savo asmenine patirtimi ir atradimais.
Pirmiausia, Lūšies mokymuose pasirinkau, kokius noriu jaukintis ar stiprinti įpročius. Pasirinkau keturis:
- Meditacija. Kasdien praktikavau (ir tebepraktikuoju) atleidimo meditaciją. Šio įpročio dėka gerėja mano santykiai su šeima.
- Dėkingumas. Kasdien pildžiau (ir tebepildau) dėkingumo dienoraštį. Šio įpročio dėka stabilėja nuotaika.
- Poilsis. Kasdien mokiausi sąmoningai pailsėti, kitaip tariant, užsiimti malonia veikla ar tiesiog patinginiavimu ne inertiškai, o suvokiant, kad šis laiko yra mano poilsis (turiu pripažinti, kad ši užduotis man buvo nelengva). Šio įpročio dėka mokiausi efektyviai atgauti jėgas per gan trumpą laiką bei apskritai nepamiršti pailsėti.
- Tikslo siekimas. Kasdien skyriau bent šiek tiek laiko pasidomėti dalykais, susijusiais su ekologija (šiuo atveju taip pat iškilo sunkumų, prireikė šiek tiek planuoti, ką būtent nuveiksiu artimiausiomis dienomis, kad užduoties atlikimas nebūtų pritemptas). Šio įpročio dėka mokiausi savidisciplinos ir nuoseklumo siekiant tikslų.
Kaip minėjau, kiekvienas dalyvis galėjo pasirinkti, kiek ir kokių įpročių nori ugdytis programos metu. Programoje buvo pateiktos gairės, kad būtų lengviau apsibrėžti tikslus-įpročius. Kiekvieną dieną reikėjo už pasirinktus įpročius atsiskaityti – pildyti specialią ataskaitą pažymint, kurios užduotys sėkmingai atliktos. Lygiai taip pat reikėjo atsiskaityti ir už visas kitas užduotis, o atsakomybės stoka pildant ataskaitas galėjo reikšti ištrėmimą iš girios! Na, o stropus užduočių atlikimas ir ataskaitos pildymas buvo apdovanojamas maistu – uogomis ir grybais. Kuo stropesnė Lūšis, tuo daugiau maisto ji gauna. Kuo daugiau maisto – tuo aukštesnė Lūšies stadija. Aš pati iš mažo, vaikščioti besimokančio Lūšiuko, per kiek daugiau nei mėnesį kasdienio darbo, išaugau į penktos stadijos Pažangiąją Lūšį, kuri yra labai stropi ir pažengusi tiek, kad maisto gali ieškoti itin efektyviais būdais, pavyzdžiui, iki jo nuskristi :)
Antroji programos dalis – kasdien kintančios kelių lygių užduotys, reikalaujančios laiko ir susikaupimo. Didelė dalis šių užduočių buvo atliekamos raštu ir rašymas vyko gan intensyviai bei gausiai. Užduotys su daugybe nukreipimų ir pagalbinių klausimų buvo tarsi vedlys po vidinius savo labirintus, kuriuose tūno vertybės, stiprybės, silpnybės, polinkiai, talentai, troškimai, paslėptos baimės, skirtingos asmenybės dalys, įsitikinimai, į pasąmonę įsirašiusios vaikystės patirtys, įkyrios mintys ir t. t. Vadovaujantis užduotimis ir kasdien vaikštant po savo vidinius labirintus, atsiranda daugiau aiškumo, lengviau formuluoti tikslus bei jų siekti. Taip pat aiškiau, kokios vidinės nuostatos mus stabdo nuo tikslų siekimo, slopina pasitikėjimą savimi, trukdo kokybiškai gyventi.
Vienos užduotys, skirtos savęs tyrinėjimui, lengvesnės, o kitos sunkesnės. Pavyzdžiui, ne visiems lengva parašyti laišką sau (ne dabartiniam, o dar vaikui). Per laišką susitinkant su savimi-vaiku, pažvelgiama į galimai užspaustus troškimus, emocijas, neišsipildžiusius lūkesčius, meilės stoką. Įsisąmoninus galima atrasti būdus, kaip sau padėti, kaip suteikti tai, ko pritrūko vaikystėje. Taip pat emociškai gali būti sunkios užduotys, susijusios su atleidimu sau, pripažinimu, kad esam netobuli. Iššūkiu gali tapti ir užduotys, skatinančios pažvelgti į savo vidų ir pripažinti, kad nesame vientisos asmenybės.
Kurios užduotys sunkesnės, o kurios lengvesnės, priklauso nuo individualių charakteristikų, patirčių, įsitikinimų, jautrumo. Programos eigoje patiriant sunkumus, visada galima kreiptis į Lūšį-mamą, t. y. programos įkūrėją psichologę Rasą Norbutę, kuri visada pasiruošusi pakonsultuoti ir padėti. Taip pat programoje vyko aktyvios diskusijos su kitais dalyviais, tačiau aš šiame veiksme dalyvavau gan minimaliai, nes nebelikdavo laiko.
Labai nustebau, kai programos eigoje, atlikdama užduotis, itin lengvai galėjau parašyti daugiau nei 100 dalykų, kurie siejasi su Tikrąja manimi. Kodėl nustebau? Nes gyvenimo eigoje dažnokai suglumdavau ir pradėdavau abejoti, kas gi aš esu, ko noriu, o kas primesta iš aplinkos.
Taip pat buvo labai džiaugsminga suvokti, kad po ilgo laikotarpio aš ir vėl turiu ilgalaikių tikslų. Jau ne vienerius metus jaučiausi dreifuojanti, nes turėjau trumpalaikių arba pusiau ilgalaikių tikslų, tačiau labai pasigedau toliau aprėpiančio žvilgsnio ir tikslų. Taigi dabar jaučiuosi žinanti, kur link plaukiu.
Kadangi jau beveik metus laiko lankausi pas psichologę ir vyksta nuoseklus darbas su savimi, Lūšies užduotys padėjo įsivardinti ir terapijoje įvykusius ar procese esančius pokyčius. Matau nemažą poslinkį, susijusį su saviverte bei gebėjimu prisiimti atsakomybę už gyvenimą. Taip pat pamažu keičiasi reakcijos į dirgiklius, randasi daugiau savitvardos, reguliaraus rūpinimosi emocine sveikata taip išvengiant stiprių emocinių perdegimų.
Lūšies programoje, tyrinėdama savo asmenybės dalis, labai aiškiai pamačiau ir silpnąsias savo puses. Vis dar esu pernelyg linkusi į kontrolę ir kategoriškumą. Įsikibusi įsivaizdavimo, kaip viskas turėtų vykti, lengvai susierzinu dėl kai kurių dalykų, kurie vyksta „neteisingai“. Susierzinimas savo ruožtu lengvai išbalansuoja, didina nestabilumą ir eikvoja energiją. Greičiausiai būtent lankstumo trūkumas programos eigoje kišo koją atliekant užduotis, kurios buvo integruotos į dienos eigą (užduočių esmė buvo visos dienos eigoje pastebėti ar atlikti tam tikrus dalykus). Taigi šis atradimas tuo pat metu yra ir vienas iš pagrindinių tikslų 2020-iesiems metams – gyventi labiau priimant tėkmę, lanksčiau.
Pasibaigus Lūšies programai, turiu turtingus užrašus su įvairiakrypte konstruktyvia savianalize, mažais ir didesniais tikslais, užmojais būsimiems mėnesiams. Taip pat, kas svarbiausia, po programos turiu poslinkius savo smegenų vingiuose bei įpročiuose, nes programa orientuota ne tik į teorinius atradimus, bet ir į jų praktinį pritaikymą.