Šiandien tinklaraštyje skiriu dėmesio itin maloniai temai – masažams. Mano pašnekovė – masažuotoja Laura Petrauskienė, pas kurią pirmą kartą apsilankiau prieš dvejus metus, per savo gimtadienį. Šią vasarą į masažus pradėjau vaikščioti sistemingai, o taip pat nusprendžiau patenkinti savo smalsumą ir paklausinėti apie masažus. Taigi su Laura kalbamės apie pasirinktą profesiją, masažų rūšis, besikeičiantį kliento paveikslą, tobulėjimą ir meilę sau.

Kodėl žmogui reikalingas masažas?

Yra kelios priežastys: medicininė priežastis – atpalaiduoti ir ištempti raumenis; kita priežastis – atpalaiduoti protą ir dvasią. Jeigu kūne yra įtampų, tuomet renkamės nugaros, viso kūno, kojų, klasikinį ar limfodrenažinį masažą. Jeigu reikalingas dvasinis atpalaidavimas, pailsėjimas, tada parenkami kitokie masažai.

O jeigu reikia ir vieno, ir kito?

Tuomet atliekam nugaros klasikinį-medicininį masažą ir veido masažą. Veido masažas yra toks, kuris geriausiai paspaudžia restart mygtuką ir atpalaiduoja. Taip yra todėl, kad veide, ypač kaktos ir akių srityje, yra daug taškų, kurie labiausiai kontaktuoja su smegenimis, yra susiję su mąstymu ir įsitempusiu žmogaus kompiuteriuku. Atlikus 30 minučių trukmės nugaros masažą ir tokios pat trukmės veido masažą, nauda bus ir nugarai, ir dvasinei būklei. Na, o jeigu, pavyzdžiui, turima problemų su limfmazgiais, tuomet naudinga išmasažuoti ne nugarą, o kojas ir tuomet veidą.

Kaip dažnai vertėtų lankytis pas masažuotoją?

Dažnumas – individualu. Turint, pavyzdžiui, nugaros problemų, masažus atliekam 2 kartus per savaitę, mažėjant problemai paliekam 1 kartą per savaitę ar 10 dienų. Žinoma, tai tik pavyzdys, viską lemia problema ir jos intensyvumas. Didžiausio intensyvumo reikalauja anticeliulitiniai, kūną formuojantys masažai (bent 3 kartai per savaitę). Taip pat veido masažai, kai norime ne atpalaiduoti veidą, o suformuoti ovalą, padirbėti su mimikos raukšlytėmis, suteikti odai stangrumo (2–4 kartai per savaitę). Kad matytųsi rezultatas, reikia bent 6–8 masažų, tuomet pereinama prie retesnių, palaikomųjų masažų.

Kada rinktis masažuotoją, o kada – kineziterapeutą?

Kineziterapeutas labiau reikalingas tada, kai mes patys mankštinamės – jis paruošia ir išmoko, kaip sumažinti įtampas, skausmą, stiprinti raumenis. Kai turim įtampų ir reikia atpalaiduoti raumenį, tada kreipiamės į masažuotoją – jis ištemps ir atpalaiduos raumenis, bet jų nesustiprins, nesuformuos. Žinoma, dažnai šie poreikiai yra lygiagretūs. Aš pati šiuo metu lankausi pas kineziterapeutą: pirmiausia turim 15 minučių nugaros masažą, o tada 45 minutes sportuojame.

Gajus mitas, kad masažas reikalingiausias dirbantiems sėdimą darbą. Vis dėlto, girdėjau ir kitą nuomonę, kad fiziškai aktyviems, sportuojantiems žmonės masažas reikalingas ne mažiau, mat jų kūne nuo krūvio kai kurie raumenys pertempti.

Taip, kiekvieno žmogaus kūne įsitempia skirtingos raumenų grupės, patiriamos skirtingos apkrovos. Dirbant sėdimą darbą didžiausią apkrovą patiria visa nugaros dalis: trapecija, sprandas, nugara, mentys, juosmuo. Fizinis darbas apkrauti gali skirtingas raumenų grupes, tai priklauso, koks būtent yra fizinis darbas. Ar kilnojami svoriai, ar daug lankstomasi, kaip atliekami judesiai – taisyklingai ar netaisyklingai? Ar stiprus mūsų pilvo presas, kojų raumenys, kokia pėdų padėtis, ar tolygiai pasiskirsto svoris ir apkrovos?

Ar masažo metu turi būti juntamas skausmas? (Teko susidurti su skirtingais požiūriais. Vienas jų – kad įsitempusio žmogaus kūnui nereikia kelti dar didesnės įtampos masažuojam stipriai, skausmingai. Kitas požiūris – kad susikaupusią įtampą reikia išsklaidyti būtent energingu masažu, o iš švelnių paglostymų – jokios naudos).

Tai yra labai individualu. Kai kuriuos žmones skausmingas masažas skatina dar labiau įtempti. Tai reiškia, kad įsitempia ir raumenys, taigi masažo metu jie plėšomi. Manau, kad tai nėra naudinga ir linkusį įsitempti žmogų verčiau nuraminti bei atpalaiduoti. Holistiniai masažai yra maišyti – klasikinis, atpalaiduojamasis, šiatsu. Judesiai parenkami stebint kliento raumenis ir jų reakciją į masažą, vienos technikos kartais yra gerokai veiksmingesnės nei kitos.

Kalbant apie skausmą apskritai, jis juntamas tik pirmus 3–4 kartus, kai kūne yra didžiausios įtampos, didžiausi raumenų susitraukimai. Paskui skausmas po truputį mažėja.

Ar saugu savarankiškai mokytis masažų ar savimasažų savarankiškai, remiantis, tarkim, youtube mokomąja medžiaga?

Labai priklauso nuo žmogaus gabumo. Vienas gabus daug ką daryti ir suprasti, kitam – sunkiau. Savimasažas gan saugu, tik jo efektyvumas sumenksta lyginant su atveju, kai masažą atlieka kitas žmogus, nes masažuojant save kūnas yra įsitempęs. Bet kokiu atveju labai gerai, kai kažkas bent kelis kartus stebi ir duoda patarimų.

Kokius aliejus ar kitas priemones geriausia naudoti atliekant masažą?

Visada renkamės kuo natūralesnius  aliejus, arba masažinius kremus. Nes jie skverbiasi į odą ir masažuotojui, ir masažuojamajam.

Ar taikote masažo techniką remiantis vien fiziologiniais kriterijais, ar teikiate reikšmę ir žmogaus energetikai?

Masažuojant veidą ir matant žmogaus mimikas, energetiką pajusti yra lengviau. Matai, ar jis atsipalaiduoja, ar jam norisi greitesnių judesių, greitesnės technikos. Masažuojant visą kūną ar nugarą, visą dėmesį sutelkiu į fizinio kūno problematiką. Visgi masažas apskritai yra labai energetinis dalykas. Su vienais lengva dirbti, randi bendrą ryšį, o su kitais – sunkiau arba ne.

O po masažo jaučiate likusią kito žmogaus energiją?

Energetinis ryšys išties atsiranda. Po vienų klientų jausmas geras, juntamas pakylėjimas – lyg būčiau pabendravusi su artimu žmogumi ir pro duris išleidusi šeimos narį ar artimiausią draugą. Kitus išleidus tikrai juntama apatija, sunkumas, nuovargis, irzlumas. Energetinis išsiurbimas, vampyrizmas yra realu.

Kodėl, kada ir kaip pasirinkote masažus?

Šią sritį pasirinkau, nes man pačiai labai patinka masažai. Kadangi ilgą laiką dirbau ir tebedirbu su draudimais, sėdimas darbas per 11–12 metų jau buvo pabodęs ir šalia jo reikėjo kažko kito. Išbandžiau apželdinimą, pabaigiau studijas, bet neprigijo. Paskui galvojau, kad jeigu man patinka masažai, gal patiks ir pačiai juos atlikti? Iš pradžių nuėjau į vienus kursus, paskui – į kitus. Norėjau pasižiūrėti, ar aš turiu pakankamai jėgos rankose, ar sugebėsiu. Po keleto kursų įsitikinau, kad man tai visai patinka. Ir taip viskas po truputį prasidėjo, atsidūriau gerai masažuotojus ruošiančioje Elektrėnų profesinėje mokykloje, kur įgijau masažuotojos profesija. Dabar jau 7 metai, kai užsiimu šia veikla.

Kiek teko pastebėti, nuolat dalyvaujate įvairiuose mokymuose, tobulinate technikas?

Nuolatinis tobulėjimas yra būtinas, nes naujovių atsiranda išties labai daug. Kadangi esu ne tik masažuotoja, bet ir kosmetologė, tai kosmetologijos srityje naujovių atsiranda nuolat. Žinoma, ne visur spėju, bet ne visur ir reikia spėti – dabartinėje rinkoje pasiūla labai didelė ir reikia atsirinkti, kur išties verta eiti tobulintis. Šiaip ar taip mokymai man būtina, jeigu kartą per mėnesį ar du niekur neapsilankau, jaučiu, kad to trūksta.

Kaip suderinate visas veiklas? Kaip telpate į parą ir užtenka energijos?

Kaip masažuotoja ir kosmetologė dirbu 3 dienas per savaitę, o kaip draudimų brokerė – likusias dvi dienas ir vakarais ar naktimis, kai šeima jau miega, taip pat tuo metu, kol vaikai būna mokykloje, darželyje. Be to, visada yra el. paštas, kurį visada perskaitau. Esu veiklus žmogus ir laikui su šeima bei išvykoms pasilieku savaitgalius. Savaitgaliais nedirbu visiškai. Taigi darbo dienos turi griežtą grafiką, viskas tarsi su liniuote subraižyta, o savaitgaliai padeda nuo to grafiko atitrūkti, išlaikyti balansą. Mano siekiamybė – būti visapusiškai patenkinta, laimingu ir jausti gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę.

Kaip kinta kliento paveikslas per 7 darbo metus?

Tiek kalbant apie masažus, tiek apie kosmetologiją, per visą šį laikotarpį ateina daugiau moterų, bet visgi pamažu daugiau klientų yra vyrai, įskaitant ir jaunuolius iki 30 metų. Jauni berniukai patys, netempiami mamų, ateina į veido valymo procedūras. Vyrai ima mažiau skeptiškai vertinti veido masažą. Pasikeitę ir tai, kad moterys virš 60 metų jau pradėjo aktyviau savimi rūpintis. Seniau ateidavo, kai vaikai padovanodavo kuponus, bet tokių kaip veido procedūrų jos „bijodavo“, galbūt laikydavo puikybe ar jausdavo barjerą. Iš tiesų savimi rūpinimosi kultūra Lietuvoje dar gan nauja. Pamenu save paauglę – gyvenau Klaipėdoje, dideliame mieste, tačiau buvo vos 6 kosmetologės, tad nebuvo didelio pasirinkimo, o ir pačios veido valymo procedūros buvo nešiuolaikiškos. Na, o dabar savimi rūpintis ir matyti rezultatus nori tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės.

Kokį patarimą norėtumėte duoti tinklaraščio skaitytojams?

Norėčiau pasakyti, kad labai svarbu savimi rūpintis laiku. Ne tada, kai jau reikia, kai skauda 3–4 mėnesius ir sunku kentėti bei judėti. Net ir tokiu atveju žmonės apsilanko masaže 1–2 kartus, kol šiek tiek palengvėja. Lygiai taip pat yra su veido ir viso kūno oda. Yra keli amžiaus tarpsniai, kada stipriai pastebimas pokytis: iki maždaug 25 metų mes būnam tarsi užsikonservavę. Tačiau vieną rytą nubudę pamatom, kad veidas jau kitoks. Mažiau žymus pokytis būna maždaug 35 metų, kai sulėtėja medžiagų apykaita ir atsiranda pirmosios raukšlelės, veido ir kūno oda ima prarasti elastingumą. Labai žymus pokytis būna maždaug 40-ies ir prasidėjus menopauzei. Šie laikotarpiai gali skirtis 1–2 metais, priklausomai nuo mūsų mitybos, fizinio aktyvumo, gyvenimo būdo. Mūsų tikslas – konservuoti laiką. Laiką grąžinti galima, bet stengtis reikia stipriai ir investuoti gerokai daugiau negu tai, kada tiesiog bandome išlaikyti ką turime, užkonservuoti. Atkurti, kas prarasta – gerokai sunkiau.

Apskritai gyvenam spartaus tempo laiku ir atrasti laiko sau, savo gerovei – tiesiog būtina bent kartą per savaitę. Kalbu nebūtinai apie masažą. Tai – individualu. Vienam bus gera, jeigu atras pusvalandį paskaityti knygą, kitam – ramiai išgerti kavos, trečiam – nuėjus į procedūrą. Galbūt galim gavę atlyginimą iš karto skirti kažkiek lėšų sau?

Jeigu savęs nemylėsim, tai nemylės ir niekas kitas. Dažniausiai mes norim atiduoti ir tai yra gerai, bet šalia atidavimo, kad nebūtų skaudaus nusivylimo, vidinio kartėlio. Tai dažnai pasitaiko mamoms, kurios augina vaikus ir sako, kad viską jiems atiduoda ir nieko negauna sau. Tokio aukos vaidmens neturėtų būti. Atiduoti ir gerai, bet jeigu kaupiasi nuoskauda, tai jau negerai, turim ir kažką gauti.

Ačiū už pokalbį!