Prieš mėnesį skaičiau pamąstymus apie trisdešimtmečio krizę, kur ryškiausi akcentai buvo dedami ant to, kad sulaukus trisdešimties tikimės stabilumo ir aiškumo, tačiau dažnu atveju jo vis dar nėra ir jaučiamės pasimetę. Arba, kitas scenarijus, jau atrastas stabilumas ir gyvenimo kryptis staiga subraška taip, kad maža nepasirodo.

Ir, štai, spalio 17-ąją aš pati pasitikau trisdešimtąjį gimtadienį. Situacija – būtent tokia, kai aiškumo vis dar nėra. Jausmai – dviprasmiški ir kintantys, tačiau su palengvėjimo nata. Iš tiesų palengvėjimą pajaučiau dar gerokai prieš gimtadienį, kai išdrįsau pripažinti, kad susimoviau santykiuose. Santykiai atrodė kaip gyvenimo šerdis, kurią visaip bandžiau puoselėti ir saugoti. Santykių pabaiga atrodė turbūt blogiau nei mirtis – taip baisu buvo prarasti kontrolę. Palengvėjo, kai nesėkmę išdrįsau pripažinti veiksmais – susikraudama daiktus ir išsikraustydama – nerdama į naują, skausmingą, bet, tikiu, perspektyvų etapą.

Priėmiau faktą, kad mano gyvenimas visiškai neatitinka įsivaizduojamo tvarkingo šablono, kur plius/minus po bakalauro seka magistras, sėkmingai auga karjera, santykiai klostosi ir virsta į santuoką, tuomet ar prieš tai įvyksta būsto įsigijimas, na, o vyšnaitė ant torto – vaikučių perėjimas.

Magistro nėra, karjera labiau panaši į šuoliavimą iš vienos srities į kitą bandant gražiai apjungti įgytas kompetencijas, (visi) santykiai baigėsi nepasiekę „ilgai ir laimingai“ stadijos, (vėl) gyvenu nuomojamam būste, o vaikučiai… gal ir gerai, kad tokiomis aplinkybėmis jų nėra? Visas rinkinys šablono neatitikimų, kurie galiausiai jau yra nebe našta, o didelis patvirtinimas, kad nėra ir nereikia to fakin šablono. Jau seniai vertėjo atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu tokiu, koks jis yra, bet, pasirodo, prireikė pagyventi iki beveik 30-ies…

Kai pagalvoju, tai juk visada ėjau kokiais nors mažiau pramintais takais, su savo keistesniais polinkiais, pomėgiais, pakapstymais ir eksperimentais. Visgi lygiagrečiai mačiau, kaip gyvena ar stengiasi gyventi „normalūs žmonės“, o taip pat nesuskaičiuojamus kartus girdėjau, kad susitupėčiau, nusileisčiau ant žemės, mažiau išsikalinėčiau, pagalvočiau apie biologinį laikrodį ir t. t. Greičiausiai pasidaviau tokiam programavimui… Nors, po teisybei, net ir „teisingai“ gyvenantys žmonės dažniausiai patiria daug smegenų brūžinimo: tai kada vestuvės? tai kada vaikas? kada antras? kada krikštynos? tai kada namas? kada didesnis namas?

Beje, dar neseniai prisiminiau savo pačios pasvaičiojimus. 2012–aisiais, būdama 22-ejų ir paskendusi iliuzinėje meilėje, mamai svaigdama pareiškiau, kad ištekėsiu 2014–aisiais, o pirmą vaiką pagimdysiu 2016–aisiais. Mamos reakcija buvo griežtoka. Ji pareiškė, kad pirmą vaiką gimdyti 26-erių metų yra vėlu…  Galimai pasąmonėje tas pokalbis taip ir užstrigo, tad save lesdavau, kad neįvykdžiau šeimos kūrimo „plano“?

Galiausiai, paklausta, kada ženysiuos, pusiau juokais, pusiau rimtai atsakydavau – kai kiti skirsis. Kuo toliau, tuo rimčiau tas teiginys skambėjo. Ir netgi panašu, kad metas jau atėjo: aš dar nieko nesukūrus, o aplinkoje jau randasi pirmieji šeimų griuvėsiai. Pažvelgus plačiau, griuvėsių matyti dar daugiau ir vis aiškiau, kad „normalus gyvenimas“ yra iliuzija, kuri gali bet kada pavirsti pelenais.

O prie ko čia 30-tas gimtadienis? Kaip jau minėjau, reikėjo pagyventi būtent iki šio amžiaus, kad pradėčiau džiaugtis gyvenimu ir jaustis mažiau senmerge negu jaučiausi sulaukus 25-ių ar 26-ių. Ir, galimas daiktas, kad, likusi užstrigusiuose santykiuose, būčiau jautusis labiau senmerge negu dabar, kai santykių apskritai (dar / vėl) nėra. Būtent dabar atrandu vis didesnę vidinę laisvę priimti savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Atrandu daugiau stiprybės atvirai kalbėti nepatogiomis temomis. Lioviausi save kaltinus už atvirą būdą. Priešingai – dabar savo atvirumu džiaugiuosi, o nelikus savigraužos, tapau mažiau pažeidžiama.

Nebebijau pripažinti, kad lankausi pas psichologę. Priešingai – didžiuojuosi, kad esu pakankamai drąsi ieškoti būdų, padedančių kurti darnesnį gyvenimą ir geriau jaustis būnant savimi. Taip pat žinau, kad mano patirtis gali būti labai naudinga kitam žmogui, kuris yra kryžkelėje ir jaučiasi netvirtai, tačiau vis dar vengia kreiptis pagalbos, nes jaučia gėdą. Nebebijau pripažinti, kad neturiu tobulų santykių su tėvais. Priešingai – pripažindama sunkumus galiu lengviau judėti į priekį ir žinau, kad mano situacija – ne vienintelė tokia.  Nebebijau pripažinti, kad esu jautri, o perdozavus įspūdžių galiu pervargti ir kuriam laikui tapti uždara ir atsiribojusi tam, kad atgaučiau vidinę ramybę ir pusiausvyrą. Priešingai – imu pamilti savo jautrumą ir spalvingą vidinį pasaulį.

Man rodos, drąsa pažvelgti į savo asmenybės bei aplinkybių tamsiąsias/nepatogiąsias puses yra meilės sau išraiška. Daugiau nebereikia jaudintis dėl to, kas ir kaip atrodo kitiems. Nebereikia užsigauti dėl pačių įvairiausių frazių, išgirstų iš aplinkinių. Nebereikia tiek daug teisintis – nei kitiems, nei sau. Kai lengvai pripažįstu savo netobulumus, gyvenimas įgauna daugiau pusiausvyros. Nelieka vidinės kovos, griežto skirstymo, kas yra gera, o kas – bloga. (Beje, būtent psichologės dėka, išmokau į dalykus pažvelgti nauju žvilgsniu, plačiau, atsisakant kraštutinumų arba/arba, gera/bloga.)

Sulaukus 30-ies pagaliau jaučiuosi gana tvirtai net būdama nežinomybėje. Lengviau leidžiu sau džiaugtis, liūdėti, juoktis, verkti, atrasti, klysti. Lengviau leidžiu sau pripažinti, kad gyvenimas yra nenuspėjamas, kintantis ir gal netgi neturėtų būti kaip nors vertinamas. Gyvenimas turėtų būti tiesiog priimamas ir gyvenamas. Dedant pastangas link to, kas, kaip tikimės, suteiks daugiau džiaugsmo ir vidinės ramybės, tačiau priimant bei vertinant ir tai, ką turim šiandien. O turim gi – belekiek! :)