Prieš keletą metų Facebook’o platybėse prieš akis išniro nežinia iš kur paimta citata. Tai buvo keletas sakinių anglų kalba apie asmenybės sluoksnius ir tai, kad kiekvieno iš mūsų yra tiek versijų, kiek žmonių mus pažįsta. Mat kiekvienas mus mato vis kitaip ir tie matymai pliusuojasi. Toji ištrauka mane suintrigavo ir įdėjus šiek tiek pastangų suradau šaltinį – Luigi Pirandello knygą „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“. Vertimo į lietuvių kalbą tuomet neradau, tačiau pasižymėjau kaip skaitytiną knygą.
Irr, oplia – 2023 m. pradžioje pamačiau, kad ši, kadaise suintrigavusi knyga, jau išversta į lietuvių kalbą! Knygą išleido leidykla LAPAS, su kuria susisiekiau ir netrukus rankose laikiau juodai baltą knygos egzempliorių (ačiū!).
Knygos veiksmas vyksta Italijoje, o vyksmas – 28 metų bankininko galvoje. Reikia pripažinti, kad būtent vyksmas šioje knygoje gerokai svarbesnis. Vieną dieną minėtas bankininkas, vardu Vitangelo, iš žmonos išgirsta atsitiktinę pastabą, kad jo nosis yra kreiva. Tai vyrui buvo naujiena, tapusi didelio siūlų kamuolio galeliu, kurį Vitangelo ėmė vynioti. Iš pradžių vyniojo lėtai ir atsargiai – ėmė ir pats dalintis pastabomis apie kitus žmones, kad įsitikintų, jog šie apie save nežino kai kurių dalykų. Taip, kaip jis nežinojo, kad jo nosis kreivoka. Suvokęs, kad išoriškai matomas „aš“ pačiam sau praktiškai neegzistuoja, nusprendė bandyti pagauti savo atspindį veidrodyje. Ne šiaip atspindį, tačiau Tikrojo Savęs atspindį… Kuo toliau, tuo įnirtingiau knygos personažui norėjosi tyrinėti, kaip jį mato kiti, o kas jis jaučiasi esąs pats. Galiausiai ėmėsi kiek rizikingo žaidimo – sugriauti kitų susikurtą įvaizdį ir imti elgtis visiškai kitaip, negu kiti iš jo tikisi.
Įdomu ir net satyriška tai, kad pats Vitangelo imasi kurti įsivaizdavimus apie tai, kaip jį įsivaizduoja kiti. Jis užsiima interpretacijomis, kaip jį mato žmona, miestelio žmonės ir kolegos banke. Tuomet pagal savo paties sukurtus ir kitiems primestus įsivaizdavimus griauna tų žmonių tariamus įsivaizdavimus apie jį… Absurdiška, tačiau, kita vertus, tokia kūrinio raiška leidžia dar geriau pamatyti, kokiame subjektyviame pasaulyje gyvename ir kiek daug kiekvieno žmogaus, reiškinio ar daikto variacijų egzistuoja. Visi žmonių bandymai susikalbėti, tam tikra prasme yra pasmerkti. Net pasitelkdami tos pačios kalbos žodžius, vis tiek negalim perteikti vienas kitam 100 % to, ką norim pasakyti. Nes žodžiai, vos išėję pro mūsų lūpas, pašnekovo sąmonėje ir pasąmonėje yra laužiami per jo asmeninę patirtį.
„Aš ir jūs, abu, šnekėjome ta pačia kalba, vartojome tuos pačius žodžius. Bet kuo mes, aš ir jūs, dėti, jei žodžiai – savaime – yra tušti? Tušti, drauge mano. Ir jūs juos užpildote savo prasme man juos tardamas, o aš – priimdamas, neišvengiamai juos pripildau savo prasmės. Manėme, kad vienas kitą suprantame, o iš tiesų visiškai nesusikalbėjome.“ (psl. 60)
Skaitydama knygą, nuo pat pirmųjų puslapių pagalvojau, kad šį grožinei literatūrai priklausantį romaną lengvai įsivaizduočiau teatre. Pagrindinis veikėjas pasirodė netgi kiek faustiškas – trokšdamas atrasti tiesą, jis tarsi eina plonyte riba, skiriančia beprotybę ir genialumą, nebijo paaukoti nieko, kas jam dar neseniai buvo brangu.
Kartu ši knyga atrodo kaip alternatyvus būdas perteikti saviugdos/sąmoningumo knygų turinį. Labiausiai siejasi su Don Miguel Ruiz knyga „Keturios toltekų išmintys“, kur kalbama apie tai, kad gyvenime itin svarbu nedaryti prielaidų. Prielaidos gyvenimą apnuodija, nes daug ką klaidingai interpretuojame, tuo įtikime ir galiausiai kankinamės. Šioje knygoje akivaizdu, kad mes vieni kitus ir netgi save modeliuojame, pasitelkdami daugybę prielaidų. Sukurti modeliai galiausiai ima dusinti mus pačius. Susipainioję savo pačių prielaidose, kartais imame maištauti bei imtis radikalaus griovimo panašiai kaip Vitangelo, nors galbūt pakaktų tik suvokti, jog tiesa ir tikrovė yra įvairi, dinamiška ir kiekvienam skirtinga. Ar bereikia ką nors įrodinėti ir griauti dėl paties griovimo?
„Ar ne per daug esate įsitikinęs, kad iki rytojaus išliksite tuo pat, kuo manote esąs šiandien.“ (psl. 62)
Pabaigai pasakysiu tiek, kad ši knyga nelabai atitinka tipažą knygų, kokias daugiausiai skaitau. Tačiau labai smagu pasiduoti impulsui, intrigai ir patyrinėt naujas teritorijas, man neįprastus raiškos būdus. Kūrinys savitai patiko ir pasirodė tikrai vertas dėmesio. O kaip kitaip – Luigi Pirandello yra Nobelio literatūros premijos laureatas, o tokios premijos gaunamos ne šiaip sau, ar ne? :)
