Šiandien noriu pasidalinti įspūdžiais apie knygą „Laiškai sūnui vegetarui“, kurioje dėmesys skiriamas gyvūnų teisių tematikai. Šią knygą parašė Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis italų kilmės profesorius Dario Martinelli.

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje parašyti ir išleisti knygą apie gyvūnų teises yra pionieriškas ir labai sveikintinas žingsnis! Knygoje „Laiškai sūnui vegetarui“ skaitytojas kviečiamas pažvelgti į etinę mūsų mitybos (ir apskritai gyvenimo būdo) pusę. Keliami nepatogūs klausimai apie maistą, kurį valgome, apie drabužius, kuriuos dėvime, apie pramogas, kurias renkamės. Ar sąžininga sakyti, kad myli gyvūnus, kai glostoma katė, tačiau valgomas kiaulienos kepsnys ar kitoks mėsos gaminys, kuris atsirado iš gyvūno, sukeliant jam skausmą? Ar sąžininga jūrų gyvūnus vadinti jūrų gėrybėmis?..

Knygos turinys pateikiamas laiškų forma. Laiškų, skirtų ne išgalvotam, o kuo tikriausiam autoriaus sūnui – Elmiui. Autorius tikisi, kad paaugęs sūnus perskaitys šiuos laiškus ir jam bus aiškiau, kodėl tėvai – knygos autorius Dario Marnelli ir jo žmona Lina – pasirinko Elmį maitinti vegetariškai, diegti gyvūnų teisių gynėjo dvasią ir mokyti sąmoningumo.

Jei atvirai, knygos pristatymas, vykęs 2017 m. rudenį, man paliko didesnį įspūdį nei pati knyga. Galbūt dėl to, kad pristatyme autorius savo idėjomis dalijosi betarpiškai, gyvai? Įstrigo autoriaus išsakyta pozicija, kad svarbios yra tiek didelės, tiek mažos pastangos prisidedant prie gyvūnų ir visos planetos ekologinės gerovės. Šaunu, jeigu žmogus pasirenka būti veganu, tačiau nereikia nuvertinti ir to, kuris tampa vegetaru ar bent jau sumažina mėsos kiekį savo racione. Bet koks indėlis yra svarbus ir vertas skatinimo, o ne kritikos.

Pati knyga yra parašyta ryškiu akademiniu ir ne visai lengvu stiliumi. Beskaitant knygą tenka susidurti su gan nemenku nekasdieniškų žodžių bagažėliu, kuris primena studijų metus: sinekdocha, etologinis poreikis, etopatija, anachronistiškas, antropocentrizmas, biocentrizmas, pliuralizmas, kontinuumas, arbitralumas, taksonominis, ekvivalentas, biheviorizmas. Mano asmenine ir subjektyvia nuomone, norėtųsi kasdieniškesnės vartosenos atitikmenų, kurie knygai suteiktų lengvumo ir patrauklumo platesnei auditorijai.

Na, o dabar šiek tiek minčių iš pačios knygos.

Apie dvigubus standartus visavalgiams ir vegetarams/veganams:

Tiesą sakant, man nepatinka ir posakis „tinkamai subalansuota“, su kuriuo susiduriame daugelyje medicinos tekstų. Laikau jį pertekliniu ir demagogišku. Pirma: nėra abejonių, kad privalau atsakingai rinktis, kuo maitinti vaiką. Akivaizdu, turiu pasirūpinti, jog jis gautų visų reikalingų maistinių medžiagų. Ačiū, nebūtina man priminti. Antra: tokį posakį puikiausiai galima taikyti ir tiems tėvams, kurie maitina savo vaikus mėsa. Mėsa – ne panacėja, patenkinanti visus vaiko mitybos poreikius ir leidžianti tėvams neturėti jokių rūpesčių dėl jo maitinimo. (16 psl.)

Apie tapimą „tikru“ gyvūnų teisių gynėju:

Supratau paprastą, bet ypač teisingą dalyką. Supratau, kad kelias iš blogio į gėrį nėra tiesus, turintis tik išvykimo ir atvykimo stotis. Priešingai, toji kelionė labai ilga ir lėta, yra daugybė tarpinių stočių, kuriose gali stabtelėti minutei ar užtrukti ilgus metus. Arba sužinoti, kad kelionę baigei taip ir nepasiekęs paskutinės stotelės, ir miestas, kuriame manėme stabtelėję akimirkai, yra vieta, kur nugyvensime visą likusį gyvenimą. (45 psl.)

Apie įsipareigojimą pasauliui:

Kiekvienas asmuo neabejotinai yra įsipareigojęs pasauliui, pirmiausia stengdamasis padaryti jį geresnį. (13 psl.)

Apie sąmoningumą priimant sprendimus:

Kol aktyviai, sąmoningai dalyvausi savo gyvenime, rinksiesi – tol būsi laisvas žmogus. Jei atsisakysi rinktis, atsiduosi atsitiktinumui ar leisi kitiems spręsti vietoj tavęs – prarasi laisvę ir diena po dienos matysi, kaip gyvenimas slysta tau iš rankų, kad tapai tik jo stebėtoju, o ne kūrėju. (48 psl.)

Apie nuosaikumą:

Reikia suprasti, ar nuosaikumu laikomas senas liaudiškas požiūris, kad viskas galima, tik nereikia perlenkti lazdos. Vadinasi, galima nuosaikiai žudyti? Nuosaikiai ardyti ozono sluoksnį? Nuosaikiai lietu jūron naftą? (50–51 psl.)

Daugeliu atvejų nuosaiku yra tai, ką daro ir galvoja dauguma, kraštutinybė – tai, kas priklauso mažumai. (50 psl.)

Apie kailio pramonę:

Dar vienas svarbus dalykas, dėl kurio kailių pramonė yra daug bjauresnė už odos pramonę, yra tas, kad vienam drabužiui tenka paaukoti daugybę gyvūnų. (116 psl.)

Apie fermų realybę:

Greito augimo mėsinės vištos po trumpo tukinimo periodo numirtų nuo širdies nepakankamumo, jeigu jų iškart nepapjautų (186 psl.)

Apie mėsos suvartojimo mastus ir sveikatą:

Net ir tie šaltiniai, moksliniai ar nelabai, kurie tau sakys, kad mėsa yra būtina organizmui, rekomenduos jos vartoti ne daugiau kaip trisdešimt kilogramų per metus. <…> Tarkim, Jungtinėse Amerikos Valstijose jos suvartojama daugiau kaip 120 kg žmogui per metus <…> Per metus Italijoje mėsos suvartojama daugiau kaip 90 kg žmogui, o Lietuvoje – 78 kg žmogui (o tikrai esi girdėjęs, kaip mūsų draugai ir giminės tiek Indijoje, tiek ir Lietuvoje skundžiasi pinigų trūkumu, ekonomine krize ir išplitusiu skurdu!). Tegul jį velniai, tą suprekinimą! Greitojo maisto apologetai, suklastotos mokslinės ataskaitos ir demagogiškos šeimos gydytojų rekomendacijos (taip pat ir mūsiškio!) per kelerius metus įtikino mūsų visuomenę, kad privalome valgyti 3–4 kartus daugiau mėsos nei tas tariamai priimtinas kiekis. (215 psl.)

Apie gyvūnų teisių gynėjus:

Gyvūnų teisių gynėjas 70 procentų (netgi 30 ar 20… nė vieno negalima atmesti!) turi visas teises diskutuoti apie gyvūnų išlaisvinimo etiką, net jeigu jo odinis diržas, o vasaromis jis pusę laiko praleidžia visomis priemonėmis – cheminėmis ir natūraliomis – naikindamas muses ir uodus. (44 psl.)

Apie vertybes:

Esu įsitikinęs, kad pagarba ir meilė žmogaus gyvenime – dvi svarbiausios vertybės, tačiau meilė yra teisė, kurią galima jausti arba nejausti, nelygu žmonės ir aplinka, o pagarba turėtų būti kiekvieno pareiga. (240 psl.)

Apie mitybą ir ekologiją:

Būtina pasakyti, kad mėsai auginti reikia iki šešiolikos kartų daugiau dirbamos žemės, nei jos reikia daržovėms ir kitiems augalinės kilmės baltymams. <…> Taigi pirmiausia pagalvokime apie tokias problemas kaip badas pasaulyje ir pasvarstykime, kad vegetarinis pasaulis galėtų užauginti šešiolika kartų daugiau maisto. <…> Per daug nesismulkinant, pakaks paminėti, kad viską apskaičiavus minėtas 200 g kiaulienos gabalėlis kažkur kitur pagamina gerus 3.7 litro srutų. Arba, pateikus kitą pavyzdį, tas pats kiaulienos gabalėlis užteršia gamtą tiek pat, kiek mašina, nuvažiavusi 25 km. (216–217 psl.)

Apie vartojimą ir technologijas:

Kad gautum pelną, reikia, jog daiktai lūžtų, juos būtų galima keisti, tobulinti. Nuosaikus įrankis yra palankus tau ir aplinkai, o ne tiems, kurie nori parduoti tau kažką, ko tau nereikia. <…> Tinkama technologija yra tokia, kuri atitinka tavo poreikius ir tavo norus, o ne tuos, kurie dirbtinai sukurti ir tau peršami. „Pažanga“ reiškia ne eiti pirmyn ar atgal, o eiti link. (237 psl.)

Apie absurdiškus klausimus vegetarams ir veganams:

Ši dalis tragikomiškai smagi ir cituotina, ja užpildyti 208–211 puslapiai. Tokios frazės kaip …o augalų tau negaila? …juk ir augalai turi jausmus … iš kur tuomet gauni proteinų? …na gerai, proteinai, o B12? ..na gerai, B12, bet tai vis tiek nesubalansuota mityba. Jas vis dar girdi dauguma vegetarų ir veganų, tačiau, tikėkimės, žmonių tamsumas vis greičiau juda į šviesą. Tikiu, kad dezinformacija, kurią aktyviai skleidžia gyvulininkystės ir farmacijos pramonė, sulig kiekvienais metais mulkina vis mažiau žmonių. Vis didesnė visuomenė dalis bunda. Dėka tokių knygų kaip ši, dėka naujų tyrimų ir pastangų šviesti visuomenę mitybos, ekologijos ir gyvūnų gerovės klausimais.

Su taika,

Žalia Gentis

Ši knyga, kartu su autoriaus autografu, yra dovanojama / ieško naujų namų. Tegul naudinga žinia sklinda! [padovanota]