Yra posakis, kad nepriklausomai nuo to, kaip tėvai auklės vaiką, užaugęs jis vis tiek turės apie pakalbėti su psichologu. Taip lyg ir pasakoma, kad neegzistuoja nei idealūs tėvai, nei idealus auklėjimas. Deja, bet kokia kritika tėvams mūsų visuomenėje vis dar neretai vertinama kaip neatleistinas išsišokimas ir didžiulė nuodėmė. Nes tėvai yra tėvai, tėvai davė gyvybę, todėl jų kritikuoti tiesiog negalima. Tačiau esmė galbūt visai ne pačioje kritikoje, o siekyje geriau suprasti save ir savo charakterį pažvelgiant į vaikystę, kurios metu buvo dedami asmenybės pamatai? Praeities iš tiesų negalime pakeisti, tačiau įdėmus žvilgsnis į ją gali tapti puikiu įrankiu einant link teigiamų pokyčių.

Susan Forward knyga „Toksiški tėvai. Kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti gyvenimą“ (VAGA, 2017 m.) neabejotinai padės pažvelgti į praeitį, atrasti užslopintas emocijas ir pradėti gydyti jų paliktas žaizdas, pakeisti požiūrį į įvykius, atsisakyti sąmoningo ar pasąmoningo tikėjimo, kad tėvai gali pasikeisti. Priklausomai nuo vaikystės ir santykių su tėvais lengvumo ar komplikuotumo, kelionė skaitant šią knygą gali būti ir ne ypač maloni (tačiau, neabejoju, naudinga).

Knyga paliečia tokias temas kaip tėvų girtavimas, fizinis smurtas šeimoje, užgaulus bendravimas su vaikais, stipriai išreikšta kontrolė ir netgi seksualinis vaikų išnaudojimas, kuris atrodo retenybė, tačiau autorė tikina, kad seksualinio pobūdžio traumų vaikystėje patiria 1 iš 10 vaikų. Šeimose pasitaikančios problemos iliustruojamos realiais pavyzdžiais iš knygos autorės psichologinio darbo patirties. Autorė akcentuoja, kad pateiktos istorijos yra tipinės ir nėra stengiamasi skaitytoją šokiruoti.

Toliau pateikiu nemažai užkabinusių knygos citatų su trumpais jų pristatymais. Tekstas gana padrikas, tačiau galbūt surezonuos ir paskatins perskaityti visą knygą, o mane pačią – perskaityti šią santrauką ateityje, nes informacija lengvai pasimiršta dar nespėta tinkamai pritaikyti praktiškai.

Skaitant šią knygą lengviau suprasti ne tik save, bet ir kai kuriuos aplinkinius žmones, taip pat socialines tendencijas:

Daugelis žmonių negali suvokti, kaip geriančių tėvų košmarą išgyvenę vaikai vėl nori patirti tą patį siaubą, tačiau visi žmonės stengiasi patirti pažįstamus jausmus, kad ir kokie skausmingi ar žalojantys jie būtų. Tai, kas mums pažįstama, suteikia mūsų gyvenimui jaukumo ir aiškumo. Žinome, pagal kokias taisykles žaidžiame ir ko galime tikėtis. (85 psl.)

Taip pat paaiškinama, kodėl suaugusieji maištauja arba atkakliai reikalauja aplinkinių dėmesio ir vertės patvirtinimo:

Tėvų pakaitalu tampa mylimieji, viršininkai, draugai, net ir nepažįstami žmonės. Tokie žmonės kaip Kim, užaugę šeimose, kuriose jokios individualumo apraiškos nebuvo toleruojamos, dažnai žūtbūt siekia aplinkinių įvertinimo ir nuolat ieško naujo jų vertę galinčio patvirtinti žmogaus. (184 psl.)

Šios knygos pagalba supratau, kad:

Prisitaikymas ir agresyvumas – taik tik dvi tos pačios monetos pusės. (208 psl.)

Visada galvojau, kad silpnesnis tas žmogus, kuris aklai paklūsta tėvams ir taikstosi su visais jų įgeidžiais. Maniau, kad aš, linkusi maištauti ir triukšmauti, esu prašesnė už nuolankiuosius :) Pasirodo, kad:

Antroji priklausomybės rūšis – visiškai priešingas elgesys: jei tėvams grasinate, ant jų šaukiate ar visiškai atsiribojate nuo jų, esate ne mažiau priklausomas. Kad ir kaip tai atrodytų neįtikėtina, tokiu atveju jūsų tėvai vis dar daro didžiulę įtaką jūsų jausmams ir poelgiams. Kol taip aštriai reaguojate į jų veiksmus, suteikiate jiems galią jus skaudinti ir taip tampate jų valdomas. (199 psl.)

Atsidūrus situacijoje, į kurią reaguojate emocingai, jūsų mintyse nesąmoningai atgimsta šeimoje įskiepyti įsitikinimai. Mokymasis suprasti, kad šie įsitikinimai beveik visuomet užplūsta pirmiau negu jausmai, yra nepaprastai įdomus psichologinis pratimas. (202 psl.)

Iš tikrųjų agresyvūs poelgiai irgi rodo pančiojančią priklausomybę – tai išduoda jūsų jausmų intensyvumas, dažnos ir nuspėjamos jūsų reakcijos į tai, kad taip elgiatės ne savo laisva valia, o norėdamas apsisaugoti ir įrodyti, koks savarankiškas esate. (207–208 psl.)

Beje, nusileidimas nusileidimui nelygu. Galima tai daryti iš baimės ir prarandant save, o galima ir sąmoningai:

Visiškai nieko bloga, jei nusileidžiate savo tėvams savo noru. Noriu pabrėžti, kad svarbiausia – išlaikyti emocinį stabilumą ir likti ištikimam sau. (211 psl.)

Antroji knygos dalis skirta praktiniams veiksmams, kurie padėtų „grįžti į gyvenimą“. Šioje dalyje pateikiamas nestandartinis požiūris į atleidimą. Tvirtinama, kad atleisti nėra privaloma arba bent jau skatinama neskubėti, nes skubėjimas atleisti tikrojo palengvėjimo neatneš:

Žmonės gali atleisti savo toksiškiems tėvams, tačiau tai turi daryti tik iki galo suvokę savo jausmus, ne anksčiau. Žmonės privalo supykti dėl to, kas jiems nutiko. Jie turi liūdėti, kad niekuomet taip ir nepatyrė taip trokštamos meilės. Jie privalo nustoti manyti, kad jiems padaryta žala yra mažesnė, negu ji iš tikrųjų yra, arba kad ji nereikšminga. Labai dažnai „užmiršti ir atleisti“ reiškia „apsimesti, kad nieko neįvyko“. (197 psl.)

Ilgai gyvenau nejausdama, kad turiu polinkį teisintis, kol vienas žmogus ėmė atkreipti į tai mano dėmesį. Pasirodo, nejučia teisinuosi netgi visiškai nereikšmingose situacijose. Ši knyga pateikia informacijos, kaip liautis teisintis – ne tik tėvams, bet ir kitiems:

Nė vieno  iš mūsų niekas nemokė atsakyti nesiteisinant. Štai kodėl savaime to padaryti nepavyksta. Taip kalbėti tenka mokytis, o išmoktus dalykus išbandyti praktiškai. Be to, daugelis žmonių mano, kad jei kilus konfliktui nebandys pasiteisinti, kita konfliktuojanti pusė pamanys, kad jie silpni ir be pasigailėjimo tuo pasinaudos. Iš tikrųjų viskas yra kaip tik atvirkščiai. Jei sugebate išsaugoti ramybę ir šaltakraujiškumą, išlaikote padėties kontrolę. (216 psl.)

Štai keletas pavyzdžių, kaip galima atsakyti nesiteisinant – visus juos galite panaudoti bendraudami kasdien:

• Tikrai?
• Na, ką gi, suprantu.
• Kaip keista.
• Žinoma, turi visišką teisę taip manyti.
• Gaila, kad tu tam nepritari.
• Man reikia laiko pagalvoti.
• Gal apie tai pakalbėkime tuomet, kai būsi geresnės nuotaikos?
• Apgailestauju, kad tave įskaudinau (nuliūdinau, nuvyliau). (216 psl.)

Nepamirškite, kad tuomet, kai ginčijatės, atsiprašinėjate, bandote pasiaiškinti arba pakeisti jų nuomonę, iš esmės netenkate padėties kontrolės. (217 psl.)

Kai jau pajusite, kad daugmaž išmokote kalbėti nesiteisindamas, kitą kartą pabandykite taip pat reaguoti iškilus nesutarimų su aplinkiniais, bet ne su tėvais. Būtų gerai pirmiausia pabandyti taip kalbėti su žmonėmis, su kuriais jūsų nesieja toks glaudus emocinis ryšys – bendradarbiais ar šiaip draugais. (217 psl.)

Artimesni žmonės žino, kad galiu būti tikra karštakošė. Ši knyga duoda žinomą, tačiau lengvai pamirštamą ir labai vertingą patarimą:

Venkite aiškintis santykius emocijų įkarštyje. Tuomet negalite aiškiai galvoti ir priimti teisingų sprendimų. (209 psl.)

Vaikystėje patirtas tėvų valdingumas gali sukurti iškreiptą suvokimą:

Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad tėvai turi teisę mus valdyti vien todėl, kad davė mums gyvybę. (25 psl.)

Augant toksiškoje aplinkoje galima įtikėti, kad tėvai visada teisūs, nes jie tiesiog nelinkę atsiprašyti:

Vienas iš svarbiausių toksiškus tėvus išduodančių tėvų ypatumų yra tai, kad jie retai atsiprašo už savo destruktyvų elgesį arba apskritai to nedaro. (322 psl.)

Vienos iš pateiktų istorijų personažas psichologinės pagalbos dėka atsikvošėjo. Jam nuo vaikystės buvo diegiama, kad tėvai yra vieninteliai, kurie gali turėti teisių ir privilegijų:

Buvau tvirtai įsitikinęs, kad vaikai privalo susitaikyti su bet kokiais tėvų išsišokimais. Turėjau nuoširdžiai nusižeminti ir prašyti atleidimo. Jie pamažu čiulpė mano syvus. (176 psl.)

Pabaigai galiu drąsiai tvirtinti, kad ši knyga buvo geras postūmis kitaip pažvelgti į savo vaikystę, santykius su tėvais ir visais kitais žmonėmis. Naujos žinios supurtė meilės jausmo ir reiškimo sampratą. Meilė – tai nėra kontrolė ar gero elgesio skatinimas per kritiką. Labai gaila, bet daugybė sovietmečio laikotarpio žmonių neturėjo jokio supratimo apie meilės reiškimą, palaikymą, saugumo suteikimą. Viduje net labai mylėdami savo vaikus, tėvai patys to nesuvokdami gali juos psichologiškai luošinti savo elgesiu ir bendravimo manieromis. Dar apmaudžiau, kad šeimoje patirtas bendravimo modelis ir nesaugumo pojūtis auga kartu su vaiku, o tuomet persikelia į kitus artimus santykius. Laimei, dabar gyvename laisvesnėje visuomenėje, galime šviestis, kreiptis į specialistus ir gydytis vidines žaizdas bei, kiek tai įmanoma, santykius su tėvais.