Šią knygą liepos mėnesį perskaičiau jau antrą sykį. To prireikė, kai pajutau, kad veiklų gniaužtai iš naujo įtraukė į savo krumpliaračius, kurie ėmė suktis vis greičiau. Viduje kilo didžiulis nerimas, kuris persekiojo diena iš dienos. Jau pabusdavau jusdama didžiulį gniaužimą saulės rezginio vietoje. Norėjosi sustoti, tačiau buvo priplanuota veiklų, o į mažus laiko tarpelius sulįsdavo dar kažkas, kas atimdavo paskutines prošvaistes pailsėti.

Žinau, kad tokie intensyvūs etapai gali privesti prie visiško išsekimo. Prie ne tik didelio noro viską mesti, bet ir metimo. Taip jau yra buvę. Kai lėkiau į priekį ir jaučiausi kaip įtempta styga, kol nebeištvėrus mečiau darbą, tikėdamasi susitelkti į mokslus. Tačiau tuomet styga nutrūko ir atsipalaidavus sukauptam nuovargiui, nebepajėgiau net keltis iš lovos.

Šį kartą buvau sąmoningesnė ir stengiausi, kad tokia ribinė situacija nesikartotų. Norėjau išmokti sustoti laiku. O tam reikėjo sumažinti veiklų. Atsiriboti nuo nesvarbių dalykų. Išdrįsti dažniau pasakyti „ne“.

Knyga „Esencializmas“ (2014 m., UAB „Tobulėjimo projektai“) skatina:

• sakyti „ne“ ne tik blogiems, bet ir geriems dalykams, jeigu jie nėra patys svarbiausi, kuriuos turėčiau daryti su turimomis jėgomis;
• sakyti „ne“ net tada, kai tai prieštarauja socialiniams lūkesčiams;
• nedaryti ko nors vien todėl, kad „turime“ daryti, nes tai daro kiti ir skelbia socialiniuose tinkluose;
• įgyti išrankumo veikloms: prieš pasakant „taip“, paklausti savęs, ar tai yra galimybė, kurios šiuo metu ieškau;
• leisti sau daryti ne viską ir taip suteikti galimybę daugiausia nuveikti tose srityse, kurios man svarbiausios;
• daryti mažiau, bet geriau;
• prisiversti sistemingai stabtelėti ir savęs paklausti, ar tinkamai investuoju savo laiką;
• nusistatyti gyvenime prioritetus ir pasirinkti į ką koncentruoju savo energiją ir laiką, antraip tai padaro kas nors kitas: viršininkai, kolegos, klientai, šeimos nariai;
• suvokti, kad bandant padaryti daug visko, daroma pažanga yra po milimetrą įvairiausiomis kryptimis;
• išsivaduoti nuo nuomonių pertekliaus socialiniuose tinkluose, kuris blaško;
• užduoti sau klausimą, ar ši veikla ir pastangos yra svarbios pasiekti mano tikslą?;
• pripažinti kompromisų būtinybę, nes negalime turėti visko arba daryti visko;
• žvelgti į kompromisus kaip į sudėtinę, tačiau ne neigiamą gyvenimo dalį, užuot klausus savęs „ko turėčiau atsisakyti?“ užduoti sau klausimą „ką norėčiau daryti labiausiai“;
• nustoti aukštinti užimtumą kaip svarbos matą ir vietoj to didžiuotis galint daugiau laiko skirti klausymui, svarstymui, meditacijai ir buvimui su pačiais svarbiausiais žmonėmis savo gyvenime;
• nugalėti tris įsišaknijusius teiginius: „aš privalau“, „viskas svarbu“, „aš galiu padaryti viską“ ir juos pakeisti trimis svarbiomis tiesomis: „aš renkuosi“, „svarbūs yra tik keli dalykai“, „galiu padaryti daug, bet ne viską“;
• atsisakyti veidmainiškumo, kai diena praleidžiama dirbant ar studijuojant neįdomų dalyką, o kiekviena laisva minutė užpildoma tuo, kas iš tikrųjų domina ir traukia;
• leisti sau panuobodžiauti užuot užpildžius laisvas minutes tikrinant socialinių tinklų paskyras ir naujienų srautus, nes nuobodulio minutės suteikia galimybę ir pamąstyti;
• kasdien skirti šiek tiek laiko pabėgti nuo gyvenimo ritmo ir paskaityti klasikinę literatūrą;
• kasdien rašyti žurnalą/dienoraštį;
• leisti sau žaisti, t. y. užsiimti veiklomis vien dėl malonumo: skraidinti aitvarą, klausytis muzikos ar žaisti stalo tenisą, nes žaidimas yra streso priešnuodis ir pagerina viską – nuo sveikatos iki santykių, veikia smegenų plastiškumą, gebėjimą prisitaikyti ir kūrybiškumą;
• suvokti, kad stresas padidina aktyvumą už emocijas atsakingoje smegenų srityje (migdoliniame kūne) ir sumažina aktyvumą už kognityvinę funkciją atsakingoje dalyje (hipokampe), todėl rezultatas yra negalėjimas aiškiai mąstyti;
• laikyti save didžiausiu turtu ir investuoti į savo protą, kūną ir dvasią, kad galėčiau produktyviai dirbti;
• nežaloti savęs miego trūkumu;
• siekiant išvengti perdegimo karjeroje ar kitose srityse, nusistatyti tinkamą tempą, puoselėti save ir suteikti sau įvairaus peno, kad galėčiau tyrinėti, klestėti ir veikti;
• nesakyti „taip“ vien todėl, kad gaunu pasiūlymą „ant lėkštutės“, pirmiausia turiu paklausti savęs, ar pati būčiau svarsčius tokį variantą ar griebiu tiesiog kaip lengvą grobį;
• atrasti svarbiausią veiklą ir užduoti sau tris klausimus: „kam jaučiu didžiausią aistrą?“, „kokioje srityje esu gabiausias?“, „ko labiausiai reikia pasauliui“?;
• užduoti dar vieną esminį klausimą: „jei reikėtų pasirinkti vienintelę sritį, kurioje būčiau geriausia, kas tai būtų?“;
• kai reikia nuspręsti, kokių veiklų atsisakyti, užduoti sau žudantį klausimą: „jei šios šios galimybės neturėčiau, ką ryžčiausi padaryti, kad ją turėčiau?“;
• nešvaistyti laiko pervertinant nereikšmingus dalykus, tokius kaip išvaizda, gražesnis automobilis ar namas, sekėjų skaičius socialiniuose tinkluose, nes tuomet nelieka laiko tikrai svarbiems dalykams – leisti laiką su mylimais žmonėmis, duoti peno savo dvasiniam pasauliui ar tiesiog rūpintis sveikata;
• išvengti judėjimo penkis žingsnius į priekį ir vieną atgal pasirinkus per didelį kiekį iš esmės skirtingų, kad ir gerų veiklų;
• suvokti, kad kiekvienas gali pakalbėti apie susitelkimo į svarbiausius dalykus svarbą ir dauguma žmonių tai daro, tačiau retas kuris drįsta taip gyventi, nes tuomet tenka ir ką nors nuvilti;
• atrasti svarbiausius dalykus, nes žinojimas, kas yra svarbu, suteikia stiprybės pasakyti „ne“ antraeiliams dalykams;
• negalvoti, kad reikia viskam sakyti „ne“ – sakyti „ne“ reikia dažnai tam, kad galėtume pasakyti „taip“ tam, kas iš tikrųjų svarbu;
• įsisavinti, kad kiekvienas ką nors parduoda – idėją, požiūrį ar nuomonę – mainais į mano laiką, todėl galima pasvarstyti, ar noriu tai pirkti;
• liautis investuoti laiką ir energiją į dalykus vien todėl, kad jau daug investavau, jeigu ta sritis yra nesėkminga: nežiūrėti prasto filmo iki galo vien todėl, kad sumokėta už bilietą, vėl ir vėl investuoti į ydingus santykius, jeigu pastangos tik blogina situaciją;
• pripažinti, kad klydome ir taip klaidą paversti praeitimi, o ne suktis užburtame rate;
• užduot bandžius paskirstyti savo laiką esamų įsipareigojimų pagrindu, manyti, kad visi jie išjungti ir pradedant nuo nulio paklausti savęs, ką norėtųsi padaryti šiandien;
• prieš ištariant „skamba puikiai, su malonumu“, patylėti ir paklausti savęs „ar tai svarbu“;
• atrasti ribas tarp darbo ir šeimos – nors darbdaviai džiaugiasi biuro darbuotojais šeštadienį ir sekmadienį, tačiau vargu ar džiaugtųsi, jeigu pirmadienį jie į darbą ateitų kartu su vaikais;
• ribos padeda neišsiblaškyti į visas puses;
• atkreipti dėmesį, kokie pasiūlymai sukelia diskomfortą ir priimami tik iš noro prisitaikyti;
• sulėtinti gyvenimo tempą, kuris vis greitėja, kelia įtampą, vargina ir primena važiavimą automobiliu vos per colį nuo kito automobilio, ir jam atlikus bet kokį nenumatytą veiksmą, gresia atsitrenkti;
• prieš neriant stačia galva į projektą, šiek tiek pamąstyti ir raštu atsakyti į klausimą, kokios kliūtys stovi tarp manęs ir siekiamo rezultato, įvertinti, kurią kliūtį pašalinus dingtų ir dauguma kitų;
• tik neesencialistas nori daug ir visko: stengiasi atlikti viską, turėti viską, suspėti viską;
• žymėtis judėjimą į priekį, fiksuoti mažus žingsnelius – judėjimo į priekį matymas veikia motyvuojančiai;
• išsiaiškinti sau tinkamiausią miegojimo, valgymo ir darbo ritmą, ir laikytis jo net tada, kai kyla pagundų elgtis priešingai;
• mokytis nesiblaškyti mintimis ir veiksmais, kuo daugiau būti čia ir dabar;
• kai užgriūna daug įsipareigojimų vienu metu, stabtelėti, giliai įkvėpti ir (raštu) paklausti savęs, kas svarbiausia būtent šią sekundę;
• paversti esencializmą gyvenimo stiliumi, o ne dar vienu priedu perkrautame gyvenime;
• gyvenimas yra labai trumpas, todėl svarbu jį praleisti prasmingai ir skirti save tik svarbiems dalykams.