Kai žiemos šventės jau čia pat, o vaišių stalas beveik laukia, kol pražiosime burnas gardiems kąsniams, tinklaraštyje vyksta pokalbis apie maisto etiką. Kviečiu prisijungti prie manęs, Žalios Genties, bei visuomenės sveikatos priežiūros specialistės ir „Tušti narvai“ savanorės Karolinos Kukliauskaitės, su kuria susipažinome Erasmus+ ekologiniame projekte. Mudvi svarstome, kiek įmanoma etiška visavalgystė.
Nors etiniu požiūriu idealus ėjimas yra veganizmas, tačiau šį kelią pasirenka toli gražu ne visi dėl pačių įvairiausių priežasčių ir įsitikinimų. Visgi, esant vegetarizmo ar visavalgystės kelyje, gyvūninės kilmės produktų vartojimą pirmiausia galima (dar) bent šiek tiek sumažinti, o taip pat pirkti juos vadovaujantis etiką liečiančiais kriterijais.
Puikus pavyzdys – nepirkti kiaušinių, pažymėtų skaičiumi 3. Karolina, kam šis ženklinimas dar nežinomas, priminkime.
Kaip žinome visi į parduotuvių lentynas pristatomi kiaušiniai privalo būti paženklinti. Taip galime sužinoti, kokiomis sąlygomis gyveno vištos, kurių kiaušinienė garuoja ant mūsų pusryčių stalo. Visi kiaušiniai turi žymenis, kurie sudaryti iš skaičių ir raidžių. Pirmasis skaičius nurodo, kaip laikomos vištos:
- 0 – ekologiški kiaušiniai (taikomi ekologinio ūkininkavimo reikalavimai);
- 1 – laisvai laikomų vištų kiaušiniai;
- 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai;
- 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai.
Antrasis žymuo nurodo šalį, o trečiasis vištų laikymo vietos veterinarinio patvirtinimo numerį. Galime numanyti, kad kiaušiniai, pažymėti skaičiumi 3, atkeliavo iš pačių blogiausių sąlygų. Vištos visą gyvenimą praleidžia ankštuose narvuose, ne tik nematydamos saulės šviesos ir nekvėpuodamos švariu oru, bet taip pat negalėdamos pilnai išskleisti sparnų. Daugelis jų, patirdamos nuolatinį stresą, kapoja viena kitą (kraupias to pasekmes galime matyti 2017 m. paviešintame „Tuščių narvų” tyrime).
Vis dėlto, jei jau nenorime išbraukti vištų kiaušinių iš savo raciono, tačiau norime neremti šios žiaurios industrijos, vertėtų atsisakyti bent jau skaičiumi 3 pažymėtų kiaušinių. Jei vartojame kiaušinius, idealiausias variantas būtų juos rinktis iš ekologinių ūkių, pažymėtų 0. Šiuose ūkiuose paukščiai negali būti laikomi narvuose, paukštidės įrengiamos taip, kad visos vištos galėtų patekti į diendaržį ir, žinoma, lesalai pasižymi geresne kokybe bei maistinių medžiagų įvairove. Rinkdamiesi tokią produkciją, ne tik žinosime, kad vištų kiaušiniai atkeliavo iš aukščiausius gyvūnų gerovės standartus atitinkančių sąlygų, bet taip pat prisidėsime prie gamtos ir savo sveikatos išsaugojimo. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad net gaminant mums įprastus patiekalus, kiaušiniui galime atrasti daugybę alternatyvų. Pavyzdžiui, kepiniuose 1 kiaušinį atitinka pusė sutrinto, gerai sunokusio banano.
Kaip manai, ar verta pasikliauti turguje pardavinėjamais kiaušiniais, kurie apskritai neturi jokio ženklinimo?
Smulkūs ūkininkai, kurie savo ūkyje augina ne daugiau kaip 50 vištų, neprivalo ženklinti kiaušinių. Galime tikėtis, kad, jei ūkyje laikomas nedidelis skaičius gyvūnų, jie turi daugiau erdvės, patiria mažiau streso, todėl auga geresnėmis sąlygomis. Vis dėlto, tai patikrinti, jei kiaušiniai nėra ženklinti, labai sudėtinga, tad belieka pasikliauti prekybininko sąžine.
Kai svarstėme apie šio pokalbio temą, norėjai pagvildenti šventiniu laikotarpiu aktualų klausimą – gyvų žuvų prekybą. Papasakok apie gyvų žuvų prekybos neetiškumą.
Teigiama, kad kalėdiniu laikotarpiu parduodama iki 80 % viso gyvų žuvų parduodamo kiekio per metus. Daugelis sutiktų, kad apskritai prekiauti gyvomis žuvimis yra neetiška, tačiau šventiniu laikotarpiu, išaugus parduodamų gyvų žuvų paklausai, šią nehumanišką prekybą dažnai lydi ir įvairūs pažeidimai. Žuvys neretai laikomos vandens talpyklose, kur jų kiekis viršija reikalavimus. Tankiai talpinamos į akvariumus, žuvys pritrūksta deguonies, vangiai juda. Neretai pirkėjai šventiniu laikotarpiu nusiperka jau leisgyves žuvis. Taip pat dažnai galima išvysti akvariumuose plaukiojančias sužalotas žuvis, nors sužalotomis gyvomis žuvimis prekiauti yra draudžiama. Na, ir, žinoma, žuvis patiria stresą, kai nupirkta ji laikoma maišelyje, tad žmogus, vartodamas tokią žuvį, kenkia net ir pats sau. Keista, kad šiuolaikinė visuomenė vis dar toleruoja gyvų žuvų pardavinėjimą prekybos centruose, juk, jei tai būtų gyvi viščiukai, antys ar kiaulės, prekybos centrai netrukus sulauktų pasipiktinimo bangos.
Pirmoji mintis – žuvys kentėdamos nekelia triukšmo, tad ir žmonėms lengviau ignoruoti problemą… Kokias rekomenduotum alternatyvas?
Mažų mažiausiai, ką galima padaryti, jei jau vartojame žuvį, tai rinktis ją išskrostą. Taip pat vertėtų pasidomėti, kurie žuvininkystės ūkiai taiko natūralius ir humaniškus veisimo metodus, kur žuvys auginamos jų rūšiai pritaikytomis sąlygomis ir laisvai plaukioja tvenkiniuose. Be to, šventiniam stalui tikrai galime rasti puikių patiekalų alternatyvų ir be žuvies. Juk siekiant palaikyti šventines tradicijas, daug svarbiau, kokios mūsų mintys ir veiksmai, nei tai, ką turime ant savo stalo.
Minėjai, kad šventiniu laikotarpiu padaugėja gyvų žuvų laikymo sąlygų pažeidimų. Papasakok, ką sąmoningas pirkėjas turėtų daryti prekybos centre išvydęs netinkamomis sąlygomis laikomas žuvis.
Pamačius parduotuvėje žiauriomis sąlygomis laikomas žuvis, svarbu nelikti abejingam. Kuo daugiau žmonių nesitaikstys su jų aplinkoje matomu žiaurumu, tuo greičiau situaciją pavyks pagerinti. Taigi, pirmiausia reikėtų nufotografuoti ar nufilmuoti akvariumą, kuriame matome netinkamomis sąlygomis laikomas žuvis. Svarbu, kad kadre aiškiai matytųsi pažeidimas (perpildytas akvariumas ar sužeistos žuvys). Jei parduotuvės personalas ima priekaištauti, žinokite, kad įstatymai nedraudžia fotografuoti ar filmuoti teisės pažeidimo. El. paštu praneškite Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) apie jūsų rastą pažeidimą. Rašykite konkretaus miesto, kuriame aptikote pažeidimą VMVT el. pašto adresu (pvz. kaunas@vmvt.lt, vilnius@vmvt.lt). Būtinai paprašykite, kad skundui pasitvirtinus, VMVT nurodytų, pagal kokį teisės aktų straipsnį ir kokia nuobauda skirta. Būtų puiku, jei gavę atsakymą, informuotumėte ,,Tuščių narvų” organizaciją el. paštu: info@tustinarvai.lt. Ši informacija labai svarbi siekiant sekti prekybos centrų vykdomus pažeidimus.
Kokios pozicijos laikaisi kalbant apie jūros gėrybes (gyvūnus)?
Aš asmeniškai niekuomet nebuvau jūros gėrybių mėgėja, todėl nepriklausomai nuo to, kokią mitybą propaguočiau, šio maisto nesirinkčiau. Vis dėlto, jūros gėrybių vartojimas laikomas tarpiniu variantu tarp visavalgystės ir vegetarizmo. Etiškumo prasme žmonės linkę labiau gailėtis tų gyvūnų, kurių skerdimo metu buvo pralietas kraujas. Todėl daugeliui žuvies ir jūros gėrybių vartojimas siejasi su alternatyva gauti daugiau baltymų, tuo pat metu nenukrypstant nuo savo nuostatų. Deja, panagrinėję išsamiau, ir šioje alternatyvoje matyti neetiški momentai. Žuvies ir jūros gėrybių industrija pražudo ar sužaloja šimtus tūkstančių gyvūnų kasmet, kurių net nebuvo ketinama valgyti. Kalbu apie jūros gyventojus, kurie įsipainioja į žvejybos tinklus. Ko gero, daugelis žmonių, valgydami omarą prabangiame restorane, net neįsivaizduoja, kiek dar jūros žinduolių ar roplių turėjo žūti, kad šis vėžiagyvis atsidurtų jo lėkštėje.
Aplinkosauginiu aspektu, perteklinis žuvies ir jūros gėrybių vartojimas pastaruoju metu vis labiau kritikuojamas. Organizacijos „Ocean cleanup“ teigimu, žvejybiniai tinklai sudaro apie 46 % plastiko taršos vandenynuose. Taip pat vyrauja klaidinga nuomonė apie žuvų ir jūros gėrybių intelektą bei sąmoningumą. Tyrimai atskleidžia, kad žuvys turi puikią atmintį, yra socialios, gali bendradarbiauti ir mokytis viena iš kitos. Nepaisant primityvių smegenų, puikią atmintį taip pat turi ir krabai. Jie gali atsiminti vietą, kurioje juos puola žuvėdros ir išmokti vengti šios zonos. Žinduoliams toks elgesys reikalauja kelių smegenų sričių, tačiau krabai su šia užduotimi gali susidoroti vos kelių neuronų dėka.
Taigi, galbūt dažnai nuvertiname žuvų ir jūros gėrybių (gyvūnų) gebėjimus ir neįvertiname daromos žalos vartojant jų produkciją. Vis dėlto kiekvienas renkamės, ką mums yra priimtina valgyti, tačiau sąmoningą sprendimą galėsime priimti tik domėdamiesi ir žinodami faktus.
Pasvarskykime apie ekologišką mėsą. Ekologiška gyvulininkystė vertinama prieštaringai, nes finalas yra toks pat kaip skerdykloje – iš gyvūno atimama gyvybė. Visgi, kuo ekologiškos ar „iš kaimo babos“ mėsos pasirinkimas yra pranašesnis?
Ekologiškai mėsai išauginti keliami aukšti kokybės reikalavimai. Mėsos kokybė labiausiai priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis auginami gyvūnai. Ekologiniuose ūkiuose gyvūnams tenka daugiau erdvės, yra ribojamas jų skaičius. Minimalus patalpų plotas gyvuliams ekologinėje žemdirbystėje yra du kartus didesnis nei tradicinėje. Auginant gyvūnus nenaudojami antibiotikai, augimo hormonai bei kiti cheminiai priedai. Taip pat gyvūnai šeriami ekologiškais pašarais, kuriuose negali būti genetiškai modifikuotų produktų. Visi produkto technologiniai etapai iki vartotojo stalo turi atitikti griežtus reikalavimus ir būti kontroliuojami nepriklausomos institucijos (Lietuvoje patvirtinta institucija yra VšĮ „Ekoagros“). Daugelis ekologišką mėsą tapatina su pirkta turguje, savo paties auginta ar atsivežta iš ,,kaimo babos”. Vis dėlto, jei gamintojas neturi ekologinio ūkininkavimo sertifikato ir jo produkcija nebuvo kontroliuojama pagal Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžtus reikalavimus, tokios mėsos negalime vadinti ekologiška. Tačiau, sertifikato nebuvimas nereiškia prastesnės kokybės. Daug smulkių ūkininkų gamina kokybišką produkciją, laikosi reikalavimų, bet nesertifikuoja savo gaminių dėl papildomų išlaidų.
Rinkdamiesi ekologiškus produktus neturėtume prarasti sveikos nuovokos. „Ekologiška“ – ne visuomet tolygu „sveika“. Juk pastaruoju metu galime rasti nemažai pusfabrikačių, rūkytų mėsos gaminių, taip pat ir alkoholinių gėrimų, turinčių ekologinį sertifikatą, tačiau šie produktai vargu ar palankūs mūsų sveikatai. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad mėsa išauginta pagal ekologinės gamybos reikalavimus yra tik vienas iš sveikatai palankumo rodiklių. Svarbu, ką iš šios mėsos gaminsime bei kiek jos suvalgysime.
Kokius kriterijus taikyti perkant pieno produktus? Ar tokius pat kaip ir perkant mėsą?
Tiek mėsos, tiek pieno produktų gamintojai, turintys ekologinio ūkininkavimo sertifikatą turi laikytis tų pačių gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos reikalavimų. Pirkėjas ekologišką produkciją gali atpažinti pagal jų ženklinimą. Ekologiškas produktas turi būti paženklintas visoje Europos Sąjungoje priimtu ekologiško gaminio logotipu (iš žvaigždučių sudėtas lapas žaliame fone). Ženklinant ekologišką maistą, ant pakuotės privaloma pateikti ūkio subjekto, kuris atliko paskutinę gamybos arba paruošimo operaciją, kontrolės institucijos įstaigos kodą. Vertėtų nepasikliauti užrašais „natūralus“ „be E“ bei įtaigiais gamtos paveikslėliais ant pakuotės. Dažniausiai tai tik tuščios marketingo priemonės, neturinčios nieko bendro su produkto kokybe.
Pakalbėkime apie gyvūninės kilmės produktų suvartojimo kiekius. Remiantis itin išsamia Kinijos studija, gyvūninės kilmės baltymų racione turėtų būti mažiau nei 10 %, antraip provokuojamos onkologinės, širdies ir kraujagyslių, degeneracinės bei daugybė kitų ligų. Kokius maksimalius kiekius gyvūninės kilmės produktų rekomenduotum suvartoti ir kokia yra reali situacija?
Dietologai vis dar vieningai nesutaria, koks maksimalus gyvūninės kilmės kiekis turėtų būti suvartojamas. Bendrai baltyminių produktų, tokių kaip mėsa, žuvis, kiaušiniai, ankštiniai ir riešutai, per dieną turėtume suvalgyti 2–3 porcijas. Vienos porcijos dydis atitinka apie 70 g mėsos, apie 100 g žuvies, 1 kiaušinis, 1 stiklinė virtų ankštinių daržovių. Daugelis baiminasi sumažinti ar atsisakyti gyvūninės kilmės maisto, manydami, kad ims stokoti baltymų, tačiau iš tiesų baltymai turi sudaryti tik 10–15 % gaunamos energijos per parą. O juk nemažai baltymų galime rasti ir augalinės kilmės produktuose.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 metais vienam Lietuvos gyventojui teko 99 kg mėsos ir mėsos produktų, 285 vienetų kiaušinių, 328 kg pieno bei jo produktų, ir 23 kg žuvies bei žuvies produktų. Taigi, paskaičiuokime. 2018 metai turėjo 365 dienas, jeigu padalintume turimus kiekius iš dienų skaičiaus gautume, kad per dieną vienas statistinis lietuvis suvartojo 271 g mėsos ir mėsos produktų, 0,8 kiaušino, 899 g pieno ir pieno produktų ir 63 g žuvies bei žuvies produktų. Atsižvelgiant į šią statistiką, preliminariai statistinis lietuvis gauna apie 100 g baltymų per dieną vien iš gyvūninės kilmės produktų (gali būti ir daugiau, priklausomai nuo to, kokie konkretūs produktai buvo vartojami). Tuo tarpu mitybos specialistai rekomenduoja moterims suvartoti apie 46 g, o vyrams apie 56 g (priklausomai nuo kūno svorio) baltymų per dieną. Matome, kad statistinis lietuvis 2 kartus viršija rekomenduojamą normą. Baltymų perteklius (ypatingai gyvūninės kilmės) daro didelę žalą žmogaus organizmui. Kuomet žarnynas nesusitvarko su per dideliu kiekiu baltymų, išsiskiria daug toksinių medžiagų. Taip pat per didelis baltymų kiekis yra tikras išbandymas inkstams.
Gyvūninės kilmės produktų vartojimas yra ne tik etikos bei sveikatos klausimas, bet ir glaudžiai siejasi su ekologija. Kokių gyvūninės kilmės produktų vartojimas yra ekologiškai blogiausias pasirinkimas ir kokių – darantis mažiausiai žalos?
Kalbant iš ekologinės perspektyvos, labiausiai kritikuojamas jautienos produkcijos poveikis aplinkai. Jautienos produkcijai pagaminti reikia sunaudoti daug daugiau žemės, vandens ir pašaro. Taip pat išskiriamų šiltnamio efekto dujų kiekis 5 kartus didesnis nei kitų gyvūnų ūkių. Nereikėtų pamiršti, kad jautis yra atrajojantis gyvūnas. Atrajotojai gali greitai suėsti daug stambaus sunkiai virškinamo pašaro. Tik labai nedidelė suvartoto maisto dalis patenka į jų kraujotaką, taigi didžioji energijos dalis yra prarandama. Visos galingos industrijos daro begalinę žalą gamtai. Pradedant natūraliu ekosistemos sunaikinimu, siekiant pastatyti šimtus tūkstančių gyvūnų talpinančias fermas, baigiant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu. Jei vartojame gyvūninės kilmės produktus, tačiau nenorime prisidėti prie planetos naikinimo, vertėtų rinktis produkciją iš smulkių vietinių ūkių (idealiausia – turinčių ekologinės gamybos sertifikatą).
Kaip vertini produktus ir patiekalus, kurie savo skoniu, išvaizda ir kitomis savybėmis atkartoja gyvūninės kilmės produktus? Galbūt gali pasidalinti keliais mėgstamais receptais, kurie atkartoja patiekalus, tradiciškai gaminamus pasitelkiant gyvūninės kilmės produktus?
Be galo džiaugiuosi, kad vis daugiau gyvūninės kilmės alternatyvų pasiekia didžiuosius prekybos centrus ir tampa lengvai prieinami vartotojams. Tokiu būdu griaunami mitai, kad gyvūninės kilmės produktų atsisakę žmonės turi labai siaurą valgiaraščio pasirinkimą. Iš tiesų dažnai įvyksta atvirkščiai – tie, kurie sumažina ar atsisako gyvūninės kilmės produktų, atranda daug didesnę maisto įvairovę.
Vienas iš mano mėgstamiausių veganiškų pusryčių variantų yra anakardžių „varškė“. Viskas, ko reikia, yra stiklinė neapdorotų anakardžių riešutų (juos reikėtų palikti per naktį brinkti vandenyje), šaukštas citrinų sulčių, šaukštas natūralaus saldiklio (klevų ar agavų sirupo), šaukštas kokosų aliejaus. Viską gerai sutriname kokteilinėje iki vientisos konsistencijos. Šią „varškę“ galime gardinti vaisiais, uogomis, uogiene ar riešutų sviestu, taip pat naudinga pabarstyti maltais linų sėmenimis ar avižų sėlenomis. Skonis iš tiesų primena varškę, galbūt netgi geresnis. Ruošiantis šventiniam stalui, galime rasti daug puikių alternatyvų tradicinėms silkės patiekalams. Vienas iš daugelio mėgiamų patiekalų „Silkė pataluose“. Gaminant šio patiekalo veganišką versiją, silkę galime pakeisti marinuotais pievagrybius ar jūros kopūstais, ir viską gaminti kaip įprasta. Patiekalui galime naudoti veganišką majonezą, kurį tikrai rasime daugelyje parduotuvių arba galime nesunkiai pasigaminti namuose.
Nereikėtų per daug savęs apsisunkinti galvojant apie alternatyvas. Dažniausiai viskas žymiai paprasčiau nei atrodo. Svarbiausia – pradėti pokyčius!
Ačiū už pokalbį!