Su Jurgita bendravome Nemuno pakrantėje ties Kauno senamiesčiu. Jos Labradoro retriverių veislės kalytė Mona palaikė kompaniją dūkdama ir intensyviai kapstydama žemes :)

Kaip gyvenime atsirado mitybos pokyčiai?

Atsisakyti mėsos bandžiau ne kartą, pirmąsyk – maždaug prieš trejus metus. Bandymų buvo galbūt penki, tačiau kaskart nesėkmingi – pokyčiai trukdavo mėnesį ar mažiau. Didelę įtaką darė įsišaknijęs įsitikinimas, kad žmogui reikia mėsos, o taip pat turėjau nepakankamai žinių apie tai, kuo ją pakeisti. Galima sakyti, kad bijojau žaisti su sveikata.

Kada baimė dingo?

Sunku pasakyti tiksliai, nes mėsos atsisakiau palaipsniui. Tiesiog po daugybės bandymų atėjo supratimas, kad galų gale reikia padaryti tai, ką noriu. Iš pradžių lioviausi valgyti kiaulieną, jautieną ir žvėrieną. Vėliau atsisakiau vištienos, o galiausiai nusprendžiau nebevalgyti ir žuvies. Kyla vis stipresnių minčių ir apie veganizmą. Nebeperku sviesto ir pieno, nuolat ieškau informacijos apie alternatyvius produktus.

Beje, kalbant apie baimes, vis dar bijau dėl vitamino B₁₂ trūkumo. Kiek prisiskaičiau ir išgirdau kitų žmonių nuomonių, jos yra skirtingos. Vieni sako, kad reikia vartoti vitamino B₁₂ papildus, kiti sako, kad nereikia. Norisi atrasti sprendimą, kuris man pačiai atrodytų teisingiausias.

Pagrindinis pokyčių motyvas – etinis?

Taip, viskas prasidėjo nuo etinių priežasčių, nes man buvo gaila gyvūnų. Gan stiprus impulsas keisti mitybą kilo tada, kai pažiūrėjau vaizdo įrašą su Gary Yourofsky, kuriame jis kalba apie veganizmą. Kiek pastebėjau, daug žmonių tvirtina, kad šis vaizdo įrašas paskatino keistis. Paskui pažiūrėjau filmą „Žemiečiai“. Studijuodama žurnalistiką rašiau magistro darbą apie gyvūnų teises, visame pasaulyje vykstančius judėjimus ir pasiekimus įvairiose valstybėse. Rašydama šį darbą sužinojau daug naujų dalykų. Taigi viskas dėliojosi pamažu. Kai kurie žmonės sako, kad jiems viskas nutiko staiga – vieną dieną atsikėlė, pamatė vaizdo medžiagą apie žiaurų elgesį su gyvūnais fermose, atėjo suvokimas ir išmetė visus mėsos produktus, kurių daugiau nevalgė ir nebenorėjo valgyti. Man asmeniškai buvo sunku atsisakyti mėsos, todėl viskas vyko ir tebevyksta palaipsniui. Be to, norisi viską daryti teisingai. Nesinori nerti stačia galva į veganizmą ir tik tada galvoti, ką ir kaip čia daryti. Kita vertus, galbūt tai ir yra išeitis – kaip nemokančiam plaukti, kai šį įmeta į vandenį ir nelieka pasirinkimo.

Ar kyla sunkumų dėl raciono įvairovės stygiaus?

Taip, nes dar daug ko nežinau apie įvairius augalinius produktus ir jų pardavimo vietas. Dėl to neretai kyla klausimas: „Ką valgyti?“. Sunkumų iškyla ir kavinėse, kur veganiškų patiekalų labai mažai, o visada valgyti tik salotas nesinori. Rodos, į darbą reikėtų neštis pačios pasigamintus pietus, kad jie būtų ir veganiški, ir sveiki. Tam iš tiesų neturiu pakankamai laiko. Kita vertus, manau, kad sunkiausia ir svarbiausia įsivažiuoti, jog veganiška mityba taptų natūrali.

Kaip manai, ar įsivažiavus į veganizmą, važiuosi toliau – link žaliavalgystės?

Dabar apie tai negalvoju, tačiau suvokiu, kad termiškai neapdorotas maistas yra sveikesnis. Dėl to ir dabar stengiuosi valgyti kuo daugiau žalio maisto. Juo labiau, kad tai yra labai paprasta, nebūtina kažką gaminti. Štai buvo pomidorų sezonas – pasiimdavau pomidorą ir tiesiog valgydavau vieną po kito (juokiasi).

Sveikus įpročius ugdaisi ne tik mityboje, tiesa?

Taip, tiesa. Pirmiausia nuo sveiko gyvenimo būdo yra neatsiejamas fizinis aktyvumas, todėl jau ilgai lankau šokius. Seniau kartais parūkydavau ir pavartodavau alkoholio, o dabar šių žalingų įpročių nebeliko. Tai įvyko natūraliai, neturėjau savęs spausti. Taip pat domiuosi ekologiškais produktais, pamažu jų įsigyju vis daugiau. Pastaruoju metu stengiuosi pakeisti turimą kosmetiką ir kūno priežiūros priemones ekologiškomis arba natūraliomis. Vietoj akių makiažo valiklio naudoju nerafinuotą migdolų aliejų, vietoj plaukų balzamo – sezamų ar kokosų aliejų, vietoj veido prausiklio – molį. Tikiu, kad sveika gyvensena, įskaitant ir mitybos pokyčius, padės išsaugoti jaunystę.

Su kokiomis aplinkinių nuomonėmis tenka susidurti?

Iš tiesų prireikė daug laiko, kol pradėjau suprasti, kad tiems, kurie nusiteikę skeptiškai, geriau nesiteisinti ir neaiškinti, kodėl nevalgau mėsos. Suvokiau, kad nenorintys suprasti mano pasirinkimo ir klausiantys su skepticizmu, nesupras, kad ir ką jiems pasakyčiau. Tokių žmonių neįtikins jokie argumentai, vadinasi, aš tik eikvoju savo energiją. Deja, artimoje aplinkoje yra mažai žmonių, kurie palaiko. Tačiau laikui bėgant pamatau vis daugiau žmonių, kurie taip pat seka paskui veganizmo idėją ir eina tuo pačiu keliu. Tokius žmones sutinku netgi nevaikščiodama į veganų susibūrimus. Daug įtakos turėjai ir tu, nes iš tavęs sužinojau labai daug įvairios informacijos (smagu girdėti :)).

Ar dėl savo pasirinkimo jautiesi ypatinga?

Ne, nesijaučiu. Ypatingumo jausmas buvo tik pokyčių pradžioje ir prieš jų imantis, kai dar tik ruošiausi keistis. Tada galvojau, kokia ypatinga ir žiauriai faina būsiu, nes nevalgysiu mėsos (garsiai juokiasi). Visi bus skeptiški, bet slapčia man pavydės (juokiasi dar garsiau).

Nors, tiesą sakant, turbūt meluoju sakydama, kad nebesijaučiu ypatinga. Studijuoju veterinarinę mediciną. Universitete yra maisto kioskelis, kuriame dauguma parduodamų patiekalų – su mėsa. Prieš keletą dienų paprašiau, kad man pagamintų tortiliją be mėsos. Sakydama: „Prašau, tortiliją be mėsos“, jaučiausi ypatinga (juokiasi).

Gyvenimo moto?

Gyvenime yra svarbiausia daryti tai, ko nori širdis. Nebijoti elgtis ne pagal taisykles, būti kitokiu negu dauguma. Reikia mažiau paisyti baimių ir vidinių prieštaravimų. Kad ir kaip banaliai skambėtų, aš nenoriu būti dalimi pilkos masės (juokiasi). Jaunas, šių dienų eiles kuriantis rašytojas, tinklaraštininkas Mantvydas Leknickas rašo: „Žmonės dažnai į mus žiūri lyg į pamišėlius, bet juk kur kas maloniau būti pamišėliu, nei tokius stebėti pačiam.“ Taigi ir aš, pavadinta pamišėle, tikrai neįsižeisiu (juokiasi).

Ačiū už pokalbį!