Iššūkio esmė. Nusprendžiau praleisti vasarą – lygiai tris mėnesius – nepirkdama naujų drabužių (jeigu neskaitei iššūkio priešistorės, apsilankyk čia).

Ar pavyko? Sakyčiau, kad pavyko arba… beveik beveik pavyko :) Kalbant grynais faktais, per vasarą įsigijau (1) violetinius converse’us ir (2) plonas pėdkelnes. Sportbačiai atsirado… pirmomis birželio dienomis, pačioje pradžioje! Tiesa, paskelbus iššūkį, įraše neminėjau, kad nepirksiu ir avalynės, tačiau pagal nutylėjimą, tokia intencija lyg ir buvo… Akivaizdu, kad kažkuri mano dalis pajuto pavojų, t. y. antigalimybę pirkti kažką nauja ir paskutinį kartą pasispardė. Pėdkelnės atsirado kaip visiška būtinybė dėl itin nepastovių šios vasaros orų.

Emocinis fonas. Ką jutau vykdydama iššūkį? Pirmas tris savaites – karts nuo karto aplankantį norą užsukti į drabužių parduotuves. Dar pridėsiu faktą, kad nuo birželio gyvenu kitame būste, kurio apylinkėje yra nemažai secondhand’ų. Nemeluosiu, kelis kartus sukirbėjo noras juos pašniukštinėti :) Taip pat buvo keletas situacijų, kai mano nepirkimo iššūkis skatino pakoreguoti laisvalaikio planus. Pavyzdžiui, susitikus su drauge, ši norėjo eiti pasišopinti, o aš betikslio slampinėjimo nemėgstu, tad tuo metu užsiėmiau kitais reikalais.

Kas pasikeitė po trijų savaičių? Aš paprasčiausiai pamiršau savo iššūkį! Prisimindavau tik retkarčiais, kalbai pasisukus apie drabužius/jų pirkimą. Nejaučiau jokios nuoskaudos ir neturėjau savęs versti susilaikyti nuo pirkimo. Tiesiog dingo įprotis ir poreikis karts nuo karto užsukti į drabužių parduotuves.

Ar trūko drabužių? Tikrai ne! Beje, vasaros eigoje net gimė tragikomiškas iššūkio inside joke’as – kadangi esu vieniša ir susitikinėju vis su kitais vaikinais, visada atrodau naujai, drabužiai nespėja kartotis :D

Malonūs atradimai

• Natūraliai pajutau malonumą skirti daugiau dėmesio turimų drabužių tvarkai palaikyti. Skalbinių dėžė nebeužsipildo – beveik visi drabužiai nuolat išskalbti ir paruošti dėvėti.
• Atradau naujų derinių, taip pat pamėgau kai kuriuos senokai turimus, bet deramai neįvertintus drabužius. Anksčiau jie tiesiog „nesulaukdavo eilės“ būti dėvimi, nors ir patiko.
• Vasaros pabaigoje atsirado iki šiol nebūdingas noras mėgautis kiekviena galimybe dėvėti sukneles ir jausti šiltą vėją ant nuogų kojų užuot įlindus į džinsus.
• Tapo malonu skenuoti žmonių aprangą, drabužių reklamas ir pan. Stebint, tačiau neketinant eiti ir kažką pirkti, viduje atsirado daugiau grynumo ir aiškumo, kas man yra gražu, ėmiau įsivaizduoti man asmeniškai estetiškus drabužius, jų derinius, spalvas, audinius.
• Pinigai, sutaupyti neperkant drabužių, puikiai tarnauja kitiems reikalams. Kodėl jų neskyrus savęs palepinimui, naujam auskarui ar tatuiruotei, šuokuosenai ar plaukų spalvai, seniai svajotam pirkiniui? :)

O kas toliau? Prieš pirkdama drabužius, jau keletą metų dažnai pasitelkdavau klausimą: „Ar gailėsiuosi, jeigu šio rūbo/batų nenusipirksiu?“ Tai padėdavo lengvai apsispręst kilus dilemai „Pirkti ar nepirkti?” ir neįsigyti bile ko. Visgi jaučiu, kad po vasaros iššūkio manyje pabudo dar išrankesnė pirkėja. Įsisavinusi, kad tikrai turiu ką dėvėti, galėsiu be skubos ieškoti „perliukų“. Nors… tiesą sakant, turėjau mintį pratęsti iššūkį dar bent sezonui, tačiau nuo to stabdo viena mintis – sudėvėjus dalį drabužių ir atsiradus būtinybei juos pakeisti naujais, neturėsiu laiko būti išranki. Žinoma, minimalios laiko investicijos į pirkinius irgi tam tikra minimalizmo forma, tačiau iš prigimties esu smulkmeniška šūdeliautoja, tad grynumo paieškos man yra malonios. Šiaip ar taip, kaip bus rudenį – dar neapsisprendžiau. Jeigu jausiuosi komfortiškai, iššūkį tęsiu. :)

Iliustracija. Tikslumo dėlei akcentuoju – įrašo nuotraukoje matomi drabužiai neturi nieko bendro su dabartiniu spintos turiniu. Taip jau nutiko, kad greitosiomis ieškodama iliustracijos, prigriebiau 2009 metais fotografuotus drabužius :)

P.S. Skaitytojau, jeigu dalyvavai šiame iššūkyje, ketini kažką panašaus pakartoti ar atradai sau naudingų idėjų, pasidalink tuo komentaruose ar asmeniškai su manimi: irmina.in.progress@gmail.com :)