Šiandien, kai prabudus ranka inertiškai tiesėsi paimti telefoną ir paskrolinti instagram’o naujus postus bei peržiūrėti day story’ius, susimąsčiau: ar iš instagram’o gaunu kokią nors vertę, naudingos informacijos? NE! Geriausiu atveju sraute būna estetiškų nuotraukų, o day story’iuose – pokštų. Ir viskas. Visa naudinga informacija ateina per „jau numirusį“ Facebook’ą. Pavyzdžiui, renginiai. Apie visus renginius, kuriuose dalyvavau arba kurie sudomino, sužinojau iš Facebook’o, nors skrolindama jo srautą praleidžiu žyyymiai mažiau laiko negu instagram’e. Rebefingo sesijos, Lila žaidimas, natūralių kvepalų dirbtuvės, The Cinematic Orchestra koncertas ir kt.

Esu raidžių žmogus, tad ir nuorodas į įdomius straipsnius pamatau būtent Facebook’e. Jeigu neturiu laiko paskaityti, tiesiog išsisaugau ateičiai. O ką gaunu ir kaip jaučiuosi instagram’o atžvilgiu?

1) Sistemingai kartojasi koktumo jausmas dėl to, kad įkėlus naują postą, ateina saujelė naujų sekėjų. Dienos ar dviejų dienų bėgyje tų sekėjų nebėra nė kvapo. Jie ateina ne dėl turinio įdomumo, o viso labo norėdami atkreipti į save dėmesį. Su išskaičiavimu, kad pradėsiu sekti jų profilius. Tai būdinga tiek lietuviškiems, tiek užsienio profiliams. Man buvo nuoširdžiai šlykštu, kai mane pradėjo sekti Rimantė Kulvinskytė. Savaime aišku tai nebuvo natūralu ir neilgai trukus iš sekėjų sąrašo dingo. Žinoma, čia nieko asmeniško, ji pati net nespaudė „sekti“ – viskas buvo sugeneruota programiškai (žr. 5 punktą). Įkėlus naują įrašą, situacija indentiškai pasikartoja – vėl trumpalaikis sekėjų prieaugis, o netrukus – sekėjų skaičiaus sumažėjimas.

2) Neigiamas emocijas sukelia ir fake komentarai, kurių tikslas vėlgi lygiai toks pat – atkreipti į save dėmesį ir patraukti auditoriją. Tokios frazės kaip „Love the posts, keep it up“, „Niiiice“, „Great Feed!“ ir pan. Nepralenkiamas komentaras buvo „I will have to trys this.. ॐ“, parašytas po postu apie veido toniką. Kuo nepralenkiamas komentaras? Tuo, kad jo autorius – vyras, o vyrui tonikai gal ne itin rūpi… Bet ir tai dar nieko. Štai įėjus į komentaro autoriaus profilį, pamačiau, kad jis yra jogas ir knygų apie jogą autorius. Tai neblogai iliustruoja dabartines tendencijas, kai dvasinės praktikos yra paverčiamos eiline preke, nenuosaikaus marketingo objektu… Nes tiesiog „tokie laikai“.

3) Kam dedami haštagai? Teoriškai tam, kad jų dėka patrauktume žmones, kuriems aktualus mūsų turinys. O praktiškai? Tam, kad sulauktume daugiau paspaustų širdelių ant nuotraukų. Ar paspaustų širdelių skaičius yra indikatorius, nurodantis, kiek tikslinės auditorijos pasiekė įrašas? Tikrai ne, nebent esi realus influencer’is, kaip, tarkim, Beata Tiškevič. Kitais atvejais, širdeles mielai spaus pirmame ir antrame punkte minėti asmenys ir kažkiek žmonių iš realių draugų-sekėjų rato.

4) Lendant gilyn į instagram’o reikalus, niekam ne paslaptis, kad daug profilių sekėjus tiesiog nusiperka arba dalyvauja įvairiose grupėse, kur „vyksta reikalai“ tokie kaip „follow for follow“, „like for like“ ir pan. Taip išauga pseudoinfluencer’iai, ne taip ir sunkiai sudominantys įvairias įmones bendradarbiauti. Įmones, kurios remiasi turimu sekėjų kiekiu. Jeigu turi bent 5000 sekėjų, tai jau esi microinfluenceris. Galbūt kažkuri mano dalis tokiems žmonėms pavydi, nes anie „prasuka varkę“ ir ramiausiai „kala šaibas“, o aš su savo etiniais, moraliniais ir dar kokiais nors įsitikinimais tiesiog trypčioju vietoje ir vis svarstau apie atsitraukimą nuo dalyvavimo socialiniuose tinkluose (deja, tiesiog negaliu nekurti tinklaraščio, o bent kiek informacijos sklaidos visgi norisi).

5) Galiausiai noriu paminėti dar vieną „varkę“, kaip gali būti auginama auditorija. Pasirodo, yra specialios programėlės, kurios leidžia pasirinkti norimo profilio auditoriją, ir visiškai automatiškai (ne rankiniu būdu), pradėti sekti profilius. Na, pavyzdžiui, jeigu profilis apie sveiką gyvenseną, tai pasirenkama bent iš dalies giminingo profilio auditorija ir pradedama ją sekti. Jeigu gerai pamenu, vienu ypu galima pasekti 2000 asmenų. Dalis jų galimai susidomės ir pradės sekti atgal. Na, o tada, po kelių dienų, savo ruožtu jau galima automatu atsikratyti pradėtų sekti asmenų… Tam, kad atrodytų, jog pats seki mažą kiekį profilių, o tave patį – didelis skaičius. Tarsi viskas tyra ir natūralu. Tarsi esi fainas influencer’is, susirinkęs auditoriją įdomiu turiniu ir įdirbiu :)

Lyg ir turėčiau viską reziumuoti, ar ne? Gal netgi duoti priesaiką, kad daugiau kojos nekelsiu į tą velnio irštvą instagram’ą? :) Nenoriu duoti priesaikų, nes visgi, nepaisant visko, instagrame yra ir šio to gero bei įdomaus, nors nebūtinai naudingo. Kartais juokauju, kad būtų gaila palikti instagram’ą vien dėl safuelis profilio, kurio specifinis humoras mane visiškai nuginkluoja. Šiuo įrašu tiesiog norėjau aiškiai įsivardinti instagram’o prasmės nebuvimą ir priežastis, dėl kurių kyla susierzinimas. Jau aišku, kad laikas, praleistas instagram’e, man asmeniškai nėra labai vertingas (gal kada ateityje ir bus darbo/verslo įrankis?) ir dar turi priklausomybės atspalvį. Na, bet tai jau atskira tema, apie kurią gali paskaityti ČIA.

P. S. Šis įrašas buvo sukurtas kiek anksčiau negu juo pasidalinau. Iki pasidalinant nusprendžiau šiek tiek atsitraukti ir naudotis instagram’u rečiau, unfollowint’i abejotino įdomumo profilius, nebesekti ko nors „iš pareigos“, nes pažįstu ir tas asmuo seka mane, taip pat mažiau reaguoti ar nereaguoti į naujus pranešimus. Įdėjus šiek tiek pastangų ranka iš ryto vis rečiau tiesiasi link telefono, dienos eigoje – taip pat. Galų gale, jeigu jau man taip visai blogai ir nepatinka – turiu teisę tiesiog ištrinti profilį. Jeigu to nepadarau, tai jau kaip ir mano problema.