Esu iš žmonių, kuriems kvapai sukelia pačius jautriausius ir ryškiausius prisiminimus. Jie nukelia netgi į gilią vaikystę ir tokias akimirkas, kurios buvo tarsi visiškai pamirštos. Pakanka dvelktelėjimo būtent TO kvapo ir prisiminimai atgyja. Dėl to ir kvepalus mėgstu rinktis kaskart vis kitus, nes užuodus skirtingą aromatą, atgyja konkretus gyvenimo etapas su jame buvusiais įvykiais ir spalvomis. Žinau, kad tam yra paaiškinimas – smegenų sritys, atsakingos už uoslę ir prisiminimus, yra labai glaudžios. Visgi šiuo faktu mano supratimas ir baigėsi, tad galimybė labiau pasigilinti į uoslės pasaulį liko viliojanti.
Dėl šios priežasties pas mane iš e. knygyno VAGA atkeliavo Rachel Herz knyga „Geismo kvapas. Paslaptingas uoslės pasaulis“. Knygos pavadinimas skamba taip, lyg būtų romanas, tačiau iš tiesų knyga yra šviečiamojo pobūdžio. Čia susipina faktai, tyrimai ir pačios autorės požiūris į uoslės vaidmenį mūsų gyvenimuose.
Knyga pradedama gan dramatiškai – apie tai, kad uoslės netekimas gali privesti netgi prie savižudybės. Perbėgo mintis, kad knyga išleista sulig Covid-19 pandemijos pradžia, kai uoslės bent laikinai neteko nemažai žmonių. Tikiuosi, kad jie šios knygos neatsivertė arba bent nepajuto nevilties, perskaitę tokią aštrią knygos įžangą.
Toliau knygos dėstymas gerokai švelnesnis, tačiau ne mažiau įtikina, kad uoslė mūsų gyvenime yra beprotiškai svarbi. Pasirodo, kad evoliucijos eigoje uoslė mums buvo svarbesnė nei bėgant laikui, kai ėmė vystytis regos organai ir užimti vis svarbesnį vaidmenį kovojant dėl išlikimo. Visgi ir dabar uoslė atlieka itin svarbų vaidmenį, tik to nesuvokiame. Mokslo pasaulis iki šiol sėkmingai (beveik) ignoruoja uoslę, bent jau palyginus su kitomis juslėmis.
Knygoje išsamiai aptariamas daugeliui jau žinomas faktas, kad gyvenimo partnerį pasąmoningai irgi renkamės pagal kvapą. Akimirksniu įvertinama, ar potencialus partneris būtų tinkama sąjunga susilaukiant sveikų palikuonių. Akcentuojama, kad tiksliausiai įvertinamas natūralus, dezodorantais ir kvepalais neužmaskuotas žmogaus kvapas. Papildomų kvapų naudojimas mūsų pasirinkimus iškraipo. Lygiai taip pat iškraipo ir kontraceptinės tabletės – pasirodo, kad jas vartojanti moteris, kvapus jaučia kitaip ir renkasi partnerį, turintį priešingą kvapą, negu rinktųsi kontraceptinių tablečių nevartodama. Šios temos nagrinėjimas man iškėlė klausimą – įdomu, ar dezodorantai, kvepalai ir kontraceptikų vartojimas susijęs su apsigimimų procento augimu? Jeigu uoslei vis labiau trukdoma išsirinkti tinkamiausią partnerį giminei pratęsti, sąsajų būti turėtų, tiesa?
Niekas nedvokia, tai tiesiog mūsų mąstymo padarinys. Toks knygoje esantis teiginys puikiai iliustruoja išplėtotą temą apie subjektyvų kvapų suvokimą. Pasirodo, kad neegzistuoja kvapas, kuris visiems būtų bjaurus. Netgi išvietės kvapas kai kam nėra atstumiantis, jeigu gyvena vietovėje, kur nėra kanalizacijos. Tuomet kvapas tampa tiesiog įprastas. Be to, tas pats kvapas žmonės gali kelti visiškai skirtingas emocijas, priklausomai nuo pirmųjų asmeninių patirčių, susijusių su tuo kvapu. Štai pačiai autorei yra malonus skunso kvapas, nes pirminis patyrimas siejasi su malonia vaikystės išvyka, kurios metu padvelkė skunsu. Tuo tarpu turint neigiamą asmeninę patirtį arba vien tik visuomenės įdiegtą požiūrį, kad skunsas dvokia, šio gyvūno skleidžiamą kvapą vertiname kaip atstumiantį. Nors tuo šiek tiek sunku patikėti, tačiau knygoje pateikiama galybė pavyzdžių ir atliktų eksperimentų, kurie įtikina, kad kvapo vertinimas yra subjektyvus ir dažnu atveju įdiegtas aplinkos.
Dar norisi paminėti, kad dalis knygos skirta gilinimuisi į skonio jutimą. Viena vertus, stebina, kad tai nepaminėta knygos pavadinime. Kita vertus, kvapas ir uoslė yra labai glaudžiai susiję. Tai suprasti padeda paprasta situacija, kai prasidėjus stipriai slogai, prarandame ryšį ne tik su kvapais, bet ir su valgomo maisto skoniu. Dar paminėtas pavyzdys, kad pakanka pirštais užspausti nosį, ir nematydami, ką kramtome, nebeatskirtume bulvės nuo obuolio. Teigiama, kad be uoslės ir Sprite bei Coca-Cola atrodo kaip tas pats gėrimas. Manau, kad tuo įsitikinti norėsiu ir pati :)
Įdomu tai, kad „valgydami maistą užuodžiame du kartus: pirmą kartą per nosį, kai į burną dedamas maistas priartėja prie nosies (tai vadinama ortonazaline uosle, arba tiesiog uodimu), o antrą kartą – maistui patekus į burną (tai vadinama retronazaline arba vidine uosle, kai iš maisto ir gėrimų išsiskiriantys kvapai burna juda atgal į už gomurio esančią nosies ertmę“ (psl. 218). Taigi uoslė yra visiškai susijusi su galimybe mėgautis maistu. Autorės teigimu, nereikėtų bijoti ir drąsesnio teiginio, kad uoslė yra susijusi su galimybe mėgautis apskritai gyvenimu. Per kvapą jaučiame aplinką, žmones (ypač artimiausius), mėgaujamės intymiu gyvenimu, kvapo dėka jaučiamės labiau pasitikintys ir saugesni – kilus gaisrui užuosime dūmus, o suprakaitavę pajusime, kad pats metas bėgti į dušą.
Pristačiau tik mažą dalį knygoje plėtojamo turinio. Knyga suteikė naujų žinių ir papildė jau turimas. Ateityje mielai paskaityčiau ir daugiau literatūros šia tema – būtų įdomu palyginti skirtingų autorių dėstomas mintis. Numanau, kad jos šiek tiek skirtųsi, nes tikrai esama ir tam tikrų subjektyvumų.
Jeigu sudomino knyga, ją įsigyti galite VAGA knygynuose.