Niekada per daug nesidomėjau Beatos Tiškevič asmenybe, nesekiau socialiniuose tinkluose, o tiesiog atsitiktinai perskaitydavau vieną kitą jos įrašą, kurį pasidalindavo kas nors iš draugų. Atsitiktinai išgirdau ir atgarsius apie jos knygą VYVENIMAS, kai su drauge klibinom santykių su tėvais temą. Supratau tiek, kad Beatos vaikystė nebuvo pati lengviausia, kad jos tėvai netryško palaikymu ir supratingumu. Neatmečiau galimybės perskaityti šią knygą, bet tuo pačiu ir nedėjau daug vilčių, nes ji nelabai atitiko mano dažniausiai skaitomų knygų kriterijus. Ir visgi šį pavasarį, perskaičius knygą TOKSIŠKI TĖVAI, kaip tęsinį pačiupau Beatos Tiškevič VYVENIMAS.
Turiu pripažinti, kad mane ši knyga labai pagavo, tad perskaičiau dviem prisėdimais. Iš pradžių stebino daugybė panašumų autorės ir mano gyvenime, o paskui panašumus priėmiau kaip normą (gal jų rado daug skaitytojų, ypač, kuriems apie 30 metų?). Kokie tie panašumai? Komplikuota vaikystė namuose ir (užsi)dūchinimas mokykloje, priešiškumas alkoholio vartojimui, polinkis išreikšti save rašant, žingeidumas, lindimas į gelmę, nesitenkinimas vien paviršutiniškomis temomis, didelis jautrumas aplinkos dirgikliams, nerimo priepuoliai ir lankymasis pas psichologus, vegetarizmas, liguistas kompleksavimas dėl kreivų dantų ir jų tiesinimas, (vėlyvas) mokymasis plaukti (išmokau sulaukusi 29-erių ir plaukimas tapo ypač mėgstamu sportu), komplikuoti santykiai su vyrais ir nesugebėjimas priimti sveikos meilės, lankymasis pas ezoterikus ir kitokius „guru“ norint išgirsti tai, ko iš tiesų reikėtų ieškoti viduje, tos pačios skaitytos ir stiprius impulsus davusios knygos…
Į smulkesnes detales nelįsiu, nes visgi šis įrašas viešas ir per daug „skalbtis“ noru (bei stiprybe) netrykštu. Deja, be to lindimo į detales net negaliu deramai perteikti įspūdžio, kurį paliko knyga. Ji tikrai buvo kaip savotiškas knygos TOKSIŠKI TĖVAI tęsinys. Tarsi kelionė po vaikystę ir apskritai praėjusius gyvenimo etapus, galimybė iš šalies į viską pažvelgti, galbūt netgi atsisveikinti su kai kuriais dalykais, turėjusiais neigiamą įtaką mano asmenybės raidai.
Labai rekomenduoju šią knygą perskaityti jautriems žmonėms, kurie iš vaikystės ir santykių su tėvais į suaugystę atsinešė daug nuoskaudų. Nenoriu teisti nei savo, nei kieno nors kito tėvų, nes klaidas daro visi žmonės, o kaltinimai nieko neišsprendžia. Be to, kaip rašo knygos autorė: „Jeigu jaučiate nuoskaudas, labai svarbu su savo tėvais pagvildenti šią temą. Natūralu, kad jiems tai yra labai skaudu. Visiems tėvams labai sunku girdėti vaikų priekaištus. Juk jie stengėsi. Tikriausiai daug tėvų dirbo, išsižadėjo savo svajonių tam, kad vaikams nupirktų batus ar vadovėlius. Mūsų tėvai mums davė tiek, kiek turėjo. Taip, kaip mokėjo.“ (342 psl.)
Įsivaizduoju, kad gan racionalūs, tvirtai ant žemės stovintys žmonės šios knygos turiniu gali netgi baisėtis, o Beatą palaikyti nestabiliu žmogumi. Knygos turinys taip pat gali atrodyti „kaip iš filmo“, jeigu vaikystė prabėgo labai ramioje, palaikančioje ir sąmoningoje aplinkoje bei neteko užmegzti dramatiškų santykių, kurie labiau primena slėpynes arba gaudynes.
Apžvelgiant šią knygą, norėčiau trumpai akcentuoti lankymosi pas psichologus ir psichoterapeutus temą, kuri mūsų visuomenėje vis dar labai opi ir vertinama, mano nuomone, iškreiptai. Vieniems atrodo, kad lankymasis pas psichologus yra išpindėjimo išraiška, pavyzdžiui, dirbtinis problemų susikūrimas ir jų sprendimas, arba neturėjimas, kur taškyti pinigus. Kitas vyraujantis požiūris yra toks, kad jeigu lankaisi pas psichikos sveikatos specialistus, tai esi visiškam dugne, psichas, ligonis ir savo vizitus reikėtų stropiai nuo visų slėpti. Aš tokio požiūrio nesuprantu – juk susirgus fiziniam kūnui, niekas neslepia, kad lankosi pas fizinės sveikatos specialistus. Kodėl reikėtų slėpti, kad nusilpo, pervargo ar kitaip negaluoja psichologinė būklė ir sveikata? Gaila, bet kartais žmonėms psichinės sveikatos negalavimus norisi slėpti netgi nuo savęs bei šeimos, antros pusės ar artimų draugų, tad pagalbos visai nesikreipiama. Pačiais liūdniausiais, kraštutiniais atvejais, žmogus gali netgi nusižudyti, nes vengė spręsti problemas ir jos gilėjo, arba sprendimas vyko paslapčia, neturint aplinkos palaikymo, nes iš aplinkinių galėjo tikėtis tik frazių „Neprisigalvok“, „Nebesvaik, viskas tau gerai“, „Neprisikurk problemų“, „Niekam nėra lengva“ ir pan.
Tiems, kurie psichoterapiją laiko gėdingu dalyku arba žiūri į ją skeptiškai, norėtųsi pateikti citatą iš knygos: „Psichoterapija padeda sugrįžti į savo paties kūną. Paskatina ten įsikurti labai jaukų butuką, kuriame yra gerokai lengviau gyventi, bet prieš tai tu pereini tikras pragaro kančias, kapstydamasis savo galvelėje ir jausmuose. Pradėjusi psichoterapiją supratau, kad esu kaip kompiuteris, kuriam yra įdiegta ne ta sistema, todėl jis neteisingai veikia. Man reikėjo perkratyti senąją sistemą, aptikti joje klaidas ir po truputį įdiegti naująją bei išmokti pagal ją veikti. Tai buvo labai ilgas, dar iki šiol besitęsiantis kelias. “ (189 psl.)
Dar viena citata, kuria pasidalinsiu, yra pamąstymas apie žmonių įvaizdį, socialinį statusą ir bendravimą atsižvelgiant į šiuos kriterijus: „Giliai širdy tikiu, kad esame lygūs, o statusai, turtai ar pareigybės yra tik išorė, kuri labai greitai gali išnykti ir pasitraukti. Direktorius lengvai gali jau rytoj netekti savo pareigų ir tapti bedarbiu – tai, ką mūsų bendravimas su kuo keisis? Jei taip, tai šlykštūs mes žmonės esame.“ (258 psl.)
Ši citata man sužadino asociacijas su tam tikrais aplinkos žmonėmis, kurie reitinguoja kitus pagal užimamas pareigas, klijuoja jiems etiketes bei nustato sąmoningumo lygį. Tai iš tiesų yra šlykštu, nes statusai, diplomai ir turtai toli gražu nenurodo, kiek žmogus sąmoningas, geras, išmintingas ar tiesiog žmogiškas. Visi pažįstam diplomuotų šmikių, aukštas pareigas užimančių puspročių ir priešingai – neturtingų, galimai visai neprestižinį darbą dirbančių žmonių, kurių sąmonės šviesa gerokai nustelbia turinčius blizgesnę išorę.
Galiausiai, norėčiau pasidalinti nustebinusiu atradimu – pasirodo, man kažkiek artimos feminizmo idėjos. Visada jų baidžiausi, gal todėl, kad iš mokyklos vadovėlių labiausiai įstrigo radikaliojo feminizmo idėjos, kurios man atrodė tiesiog perlenkta lazda – susidarė įspūdis, jog siekiama ne moterų teisių, tačiau sumenkinti vyrus. Visgi paskaičius Beatos pamąstymus feminizmo tema, kurie man pasirodė tiesiog apie bendražmogiškas tiesas bei laisves. Taip supratau, kad noriu feminizmo tema pasidomėti plačiau.
Apibendrinimo nebus.
