Augis 1

AUGIS IR BITĖS: „Kai pradedi gilintis, atrodo, kad bitės yra ne iš mūsų planetos“

Bičių pasaulis man visada atrodė įdomus, gal net kiek mistiškas, tad prielankumą jaučiau ir šių darbštuolių produktams: medui, žiedadulkėms, vaškui. Abejonių kilo tuomet, kai gilinausi į veganiško gyvenimo būdo filosofiją, kuri bičių produktų vartojimui nepritaria, o bitininkystę laiko bičių išnaudojimo forma. Tiesa, patys veganai pasidalinę į dvi stovyklas ir nevengia karštų diskusijų, dėliodami savuosius „už“ ir „prieš“.

Ėmė kirbėti noras pabendrauti su liberalių pažiūrų bitininku, kuris pasidalintų savo įžvalgomis, paremtomis realia patirtimi. Taigi šią vasarą susipažinau su antruosius metus skaičiuojančio bityno AUGIS IR BITĖS įkūrėju Augiu. Pašnekovas viso pokalbio metu lieka atviras diskusijai, nevengia nepatogių, etiką liečiančių klausimų. Iš pokalbio nesunku suprasti, kad bitininkystė Augiui jau spėjo tapti gyvenimo būdo dalimi ir malonia priklausomybe. Jis netgi nesijaučia esąs bičių šeimininkas – greičiau globėjas, besistengiantis prisitaikyti prie bičių gyvenimo ritmo ir poreikių.

 

Papasakok apie savo požiūrį į bitininkystę.

Iš pradžių man atrodė, kad bitininkystė yra žiauriai fainas medaus verslas. Tik avilius susistatei, aukštus krauni, suki medų, turi jo daug ir pardavinėji (juokiasi). O kai imiesi bitininkystės, tikslas gauti medaus nusistumia toliau – net ne į antrą ar trečią planą. Svarbiausia tampa suprasti auginamus padarėlius, jų psichologiją. Dabar, ko gero, visas mano laisvalaikis skiriamas bitėms. Bitininkystė reikalauja daug dėmesio ir meilės, bitės šiaip sau tikrai neklauso. Jeigu šios veiklos nemylėsi, tai ir pastangų nedėsi.

Kaip dažnai bitėms reikia skirti dėmesio?

Dėmesio skirti galima kad ir kasdien. Tai nebūtinai reiškia, kad kasdien turi būti daromi kokie nors darbai – galima tiesiog stebėti avilius, palyginti stipriausią šeimą su silpnesnėmis, atrasti skirtumus ir stiprinti silpnesniąsias. Žinoma, galima apsilankyti bityne ir kas dvi ar tris savaites, tačiau tada nesuprasi, kas vyksta su bitėmis, rizikuoji pražiopsoti momentą, kai bitės ruošiasi spiestis. Kai kuriuose bitynuose yra netgi filmavimo kameros, kurios padeda stebėti ir geriau suprasti bičių gyvenimą. Aš kol kas pats bandau stebėti ir perskaityti, ko bitėms trūksta, ką jos bando pasakyti.

Ar numanai, per kiek metų pavyksta visiškai perprasti bičių psichologiją?

Manau, kad pažinimas niekada nesibaigia. Pamenu, kai vienas bitininkas sakė, jog po pirmų bitininkavimo metų apie bites, rodos, žinojo viską, o po 15 metų, kai prarado daugiau nei 50 % bičių, nebesuprato nieko. Tiesiog bičių pasaulis yra visiškai kitoks negu žmonių.

Jeigu būtum žinojęs, kiek reikalų bus su bitėmis, ar imtumeisi bitininkystės iš naujo?

Taip, imčiausi, nes kuo toliau, tuo įdomiau. Kai pradedi gilintis, atrodo, kad bitės yra ne iš mūsų planetos. Kaip kartais sakau, bičių pasaulis – tai kosmosas.  Tarkim, sprendimus priima visos bitės vienu metu: nešam medų, sprunkam, puolam. Veikia bendras protas. Hierarchijos iš tiesų nėra. Visi bičių vaidmenys (darbininkės, motinėlės, tranai) yra vienodai svarbūs. Čia kaip išsvajotas ir niekada neišsipildęs komunizmas (juokiasi).

Ar piktos bitės rodo, kad bitininkas kažką daro netinkamai?

Mano filosofijoje – taip. Jeigu dirbu su bitėmis ir jos pradeda mane gelti, vadinasi, aš joms sukeliu problemų, kažką darau ne taip, net jeigu stengiuosi. Mano bitynui antri metai, tad vis dar ieškau harmonijos tarp savęs ir bičių. Pavyzdžiui, kai kartą gavau gerą dozę įgėlimų – apie 30 – jutau, kad kojos linksta, nėra jėgų. Tačiau tokį bičių elgesį lėmė mano paties klaidos. Žinoma, būna dienų, kai bitės gelia ir keliu klausimą, kodėl gelia, kodėl piktos. Yra daug faktorių, tarkim, tai gali būti dėl staigių oro permainų. Saulė švietė, bitės dirbo ir staiga oras subjuro. Bitės pradėjo nervintis, tapo piktos. Didžiausią laimę bitėms neša medus ir kuo daugiau jo gauti. Be abejonės, būna ir tokių dienų, kai nueini pas bites, atlieki reikalingus darbus be jokių apsaugų ir išeini be įgėlimų.

Kodėl bityną pavadinai „Augis ir Bitės“?

Nemažai bitynų turi gan savininkiškus pavadinimus: „Jono bitės“, „Antano bitės“, „Petro bitynas“ etc. Aš pats pagalvojau, kad man bitės nepriklauso, jos tik gyvena. Aš bitėmis rūpinuosi už tai pasiimdamas dalį jų produkcijos. Taip ir kilo mintis pasivadinti „Augis ir Bitės“.

Kiek bičių šeimų gyvena Tavo bityne?

Šiuo metu bityne gyvena penkios didelės ir penkios mažos šeimos. Pradėjau nuo vienos šeimos, t. y. vieno avilio.

Kaip atrodo bičių šeimų dauginimas?

Būdų yra daug ir kiekvienas ieško sau tinkamo. Pradžioje bandžiau tiesiog paimti šeimą ir ją perskelti. Net nežinai, į kurią šeimą pateks motinėlė. Tai yra pats primityviausias dauginimas. Aišku, dalis bičių sugrįžta, todėl į naują avilį bičių dedama šiek tiek daugiau. Svarbu, kad abiejose šeimose būtų vienadienių perų, iš kurių bitės darbininkės pasigamina sau naują motinėlę ar netgi kelias.

Galima įtarti, kad šeimos skėlimas bitėms kelia stresą?

Taip. Įsivaizduok, čia jūsų buvo kokie 50 000 ir staiga pusė dingo kartu su maisto atsargomis. Prireikia laiko, kol naujos šeimos prisitaiko prie pokyčio.

Ar bitės dažnai sužalojamos fiziškai, sutraiškomos?

Taip, pasitaiko, ypač pradžioje, kai visko tik mokaisi. Baisu ir liestis. Siekiant sutraiškyti kuo mažiau bičių, stengiuosi dirbti be pirštinių, pratintis dirbti plikomis rankomis ir kruopščiai.

O kaip yra su bičių maitinimu žiemą? Girdėjau, kad kai kurie bitininkai iš avilio išima medų, o vietoj jo įdeda sirupo. Vieni tai vadina bičių išnaudojimu, kiti tvirtina, kad sirupą bitėms lengviau suvirškinti ir nesusirgti. Aš pati susimąstau, kad natūralioje gamtoje bitės tikrai negauna sirupo, tai gal joms reikalingas grynas medus?

Ko joms reikia, būtų neblogai paklausti pačių bičių… Praėjusią žiemą, dar neturėdamas daug žinių, aš pats pirkau specialų sirupą iš bitininkų parduotuvės. Dalį medaus pakeičiau juo, nes ieškojau būdų, kaip palengvinti bitėms žiemojimą ir norėjau kuo daugiau jų išsaugoti. Bitės per žiemą būna avilyje, o tam, kad jos išsivalytų, išsituštintų, joms reikia iš avilio išlįsti. Jeigu paliksi netinkamą medų, joms iš tiesų gali nutikti negerų dalykų: jos gali pradėti tuštintis avilyje, ims daugintis parazitai ir bitės susirgs. Tačiau medus taip pat yra įvairus, vienas tinka, o kitas – ne. Jeigu paliksi liepų medų, jis tiks ir bitės galės žiemoti. Palikus grikių, lipčiaus ar ankstyvą pavasarinį medų, kuris greit stingsta ir yra sunkus, bitėms žiemoti jau sunku. Aš pats kitą žiemą norėčiau nekeisti medaus – tikiuosi, kad per vasarą pavyks atsidėti tinkamo liepų, pievų ar šviesaus miško medaus. Netekčiau dalies produkcijos, tačiau tai man nėra svarbiausia. Man labai patinka bičių dauginimas ir šiuo metu stengiuosi padauginti bičių, kad jų būtų kuo daugiau ir kuo sveikesnės šeimos.

Regis, naminių bičių populiacijų didinimas vertinamas kritiškai, nes dėl to mažėja laukinių bičių populiacijos.

Iš tiesų laukinių bičių populiacijos mažėja. Tam koją kiša komerciniai bitynai, kurie pridarė daug blogų dalykų, ypač JAV. Tarkim, yra labai didelis skaičius avilių. Keliuose iš jų numirė bitės – neaišku, kas nutiko, o gal ir nelabai buvo kada aiškintis, tačiau profilaktiniais sumetimais visi kiti aviliai gauna sirupo su vaistais. Tai gali būti netgi antibiotikai. Taip silpninamas natūralus bičių imunitetas, tuomet jos gali dar lengviau apsikrėsti įvairiomis ligomis. Šios bitės kryžminasi su laukinėmis bitėmis ir laukinių bičių vis mažėja. Žinoma, prie viso to prisideda ir, pavyzdžiui, nuolatinis miškų kirtimas.

Kas atsitiktų, jeigu žmonės paliktų bites ir leistų joms gyventi laisvai?

Tikėtina, kad labai daug bičių žūtų, nerasdamos namų, daug kartų išsispiestų, telktųsi gyventi ten, kur šiltesnis klimatas. Mūsų geografinėje platumoje reikalinga priežiūra, nes žiemą be priežiūros bičių šeimos gali žūti. Jeigu bičių neliktų visai, tuomet žmonija dar turėtų keletą metų, bet ne daugiau.

Bitėms iš tiesų karpomi sparnai?

Kad motinėlė nespiestų ir nepaliktų avilio, kai kurie bitininkai iš tiesų karpo sparnus. Aš pats to nedarau ir nemanau, kad pradėsiu. Šis klausimas buvo gvildenamas ir Facebook bitininkų grupėje. Didelė dalis pasisakė prieš. Kažkas sparnų karpymą prilygino veislinių šunų ausų ir uodegų karpymui.

Spietimasis yra natūralus procesas, taigi natūralu ir tai, kad pasenusi motinėlė žūsta arba išsispiečia.  Aš pats manau, kad sparnų karpyti nereikėtų, nes mes, žmonės, ir taip daug kišamės į bičių gyvenimą. Vis tik mes rūpinamės gyvūnais siekdami kokios nors naudos sau ir tai yra akivaizdu. Kad ir kaip masažuotum savo auginamą veršiuką, iš tiesų juk ne šiaip sau tai darai. Tikslas yra gauti sau naudos. Žmogus yra toks padaras, kuris be naudos sau turbūt nepradės imtis kokių nors veiksmų.

Ar imant medų bitės būna apsvaiginamos?

Esu girdėjęs, kad bitės būna apsvaiginamos eteriu, kai siekiama jas perkelti į naują vietą. Apsvaigintos viską pamiršta, joms išsitrina atmintis. Taip pat apsvaiginamos itin piktos bitės, prie kurių neišeina prieiti ir dirbti. Apsvaigusios jos tampa ramios. Pats nesu to daręs ir nežinau, ar norėčiau bandyti. Imant medų užtenka paprastos dūminės – davus bitėms šiek tiek dūmų, suveikia įdomus dalykas. Kadangi bitės yra iš miško, dūmai joms įjungia aliarmą. Jos prisisiurbia tiek medaus, kiek tik gali, ir laukia, kada reikės evakuotis. Su dūmais nukreipi jų dėmesį. Prisisiurbusios medaus jos tampa storos, lėtos ir negali susilenkti, kad galėtų įgelti. Bitės, kurios ruošiasi evakuotis, labai retai gelia, nes nori išsaugoti kuo didesnį populiacijos kiekį.

Tiesa, kad, bitės neštų medų be jokio saiko, net jeigu žmogus iš bičių jo neatimtų?

Ko gero, taip. Bitės medų neša tam, kad pasidaugintų, galėtų spiestis. Jeigu avilyje karšta, visko pilna, bičių pilna, joms belieka spiestis ir kurti naują šeimą. Bitės darbininkės pridaro naujų, didesnių už kitus lopšelių motinėlėms. Išsiritus naujai motinėlei, senoji su dalimi senų bičių išspiečia. Bitės būna jau iš anksto nužiūrėjusios vietą, į kurią iškeliauja.

Po daugybės klausimų apie bitininkystę ir etiką, norisi išgirsti, ar, Tavo nuomone, medus tinkamas veganams? Patys veganai šiuo klausimu mėgsta pasiginčyti. Vieni tvirtina, kad tai augalinės kilmės produktas ir tinkamai prižiūrimos bitės nėra išnaudojamos, kita nuomonė – kad bitės išnaudojamos, be to, medus bičių organizmuose yra perdirbamas. Kartais netgi grubiai pasakoma, kad medus iš esmės yra bičių vėmalai…

Jeigu mes nebesirūpinsime bitėmis, jos nyks ir sunyks. Ką mes galima padaryti, tai didinti jų populiaciją, kuri mažėja. Pats nesu veganas, tačiau ir nesakau, kad tai – nesąmonė. Jeigu žmogus geriau jaučiasi pasirinkęs šį kelią, tai šaunu. Ir negaliu atsakyti, ar veganiška auginti bites arba valgyti medų.

Dar pakalbėkim apie medaus ypatumus. Ar tiesa, kad Lietuvoje neišgaunamas grynas grikių medus, nes Lietuvoje nėra didelių grikių plotų, o bitės skraido plačiai? Taip pat sklando kalbos, kad vadinamasis grikių medus yra tiesiog dažomas, kad būtų rudas.

Apie medaus dažymą dar neteko girdėti (juokiamės). Bitės skraido maždaug 5 km spinduliu, taigi, kad medus būtų monoflorinis, t. y. grynas grikių medus, turėtum turėti šio karjero dydžio grikių plantaciją (šnekamės Kaune, prie Lampėdžių karjero, užimančio 125 ha plotą). Tuomet tikiu, kad būtų grynas grikių medus.

Kokiais kiekiais rekomenduotum valgyti medų?

Normomis nesidomėjau ir gal nelabai jos yra, nes tai – diskutuotinas klausimas. Aš asmeniškai manau, kad, jeigu žmogus yra sveikas, tai kiekį turi nusistatyti pats. Beje, aš pats buvau didelis saldumynų mėgėjas, todėl pradėjau domėtis medumi, kad turėčiau kuo pakeisti. Dabar cukrus man nebepatinka – valgiau pas draugus šokoladinį pyragą ir, viskas, man nebeskanu. Medus mane pakeitė. Žmonėms tikrai siūlyčiau keisti medumi cukrų, nes palaipsniui sumažėja noras valgyti tiek saldumynų. Medus nesukelia priklausomybės, kurią jausdavau, vartodamas cukrų. Kuo daugiau saldumynų valgydavau, tuo daugiau norėdavosi. Na, o pradžiai galima tiesiog vietoj šaukštelio cukraus į arbatą dėti šaukštelį medaus.

O jeigu tikimasi gauti medaus naudą, tuomet karštos arbatos saldinimas medumi jau negerai?

Taip, aukšta temperatūra pakeičia medaus savybes. Medus netampa blogas, tačiau naudos netenki. Geriau imti šaukštelį medaus į burną, o tada gerti arbatą. Taip išmokstama užsisaldinti tiek, kad arbatą ar kavą jau norisi gerti apskritai nesaldintą.

Nuėjus į parduotuvę matomas didelis medaus pasirinkimas ir neaišku, kuo medus skiriasi, kuris geresnis ar blogesnis. Kaip išsirinkti?

Medaus siūlyčiau apskritai nepirkti parduotuvėse. Lietuvoje daug bitininkų, kurie gali pasiūlyti tiek medaus, tiek kitos išgaunamos produkcijos. Pirkdamas tiesiai iš gamintojo gali jaustis užtikrinčiau, kad produktas kokybiškas. Apskritai bitininkystė Lietuvoje populiarėja. Daug kam patinka turėti nedidelį kiekį bičių, pavyzdžiui, porą avilių. Taip cukrus pakeičiamas medumi. Tai panašus principas kaip turėti savo daržą – pomidorus perki parduotuvėje arba eini nusiskinti į šiltnamį.

Koks skirtumas tarp kokybiško ir nekokybiško medaus?

Skiriasi medaus išgavimo būdai. Be to, kai kurie bitynai bites maitina cukrumi. Tarkim, turi bityną su 500 avilių. Bitės neša neša nektarą ir staiga stoja sausra. Nėra žiedų, bitės neturi ką nešti, tad joms pilamas sirupas ir bitės jį perdirbinėja. Vėl pilamas sirupas, vėl perdirbama. Tada vėl žiedai, vėl darbas. Galutinis produktas – nei medus, nei cukrus. Dar esu girdėjęs, kad kai kurie medaus pardavėjai medų sumaišo su cukrumi, tačiau paimti medų ir sumaišyti su cukrumi man atrodo nesąmonė – nelabai kas išeitų, manau, kad tiesiog išsisluoksniuotų.

Ar medus turi galiojimo laiką?

Yra tam tikrų pokyčių ir požymių, tačiau galima ginčytis, ar jie reiškia, jog medus paseno. Tarkim, medus ima kietėti, kristalizuotis, tačiau medus dėl to netampa blogas. Taip pat pasitaiko, kad medus išsisluoksniuoja, bet tai vėlgi natūralus procesas, būdingas kai kurių rūšių medui.

Minėjai, kad keitei medaus pakuotes, plastiką – į stiklą.

Taip, keičiau. Plastikas lieka plastiku – iš jo netgi nėra skanu valgyti. Be to, plastikas keičia savo savybes dėl šviesos ir dėl laiko poveikio, ima išsiskirti mikrodalelės.  Stiklo pakuotės atrodo solidžiau, o medų iš jo valgyti skaniau. Stiklą gali naudoti vėl ir vėl. Taigi aš pats esu už stiklą, bet pirmąjį medų supyliau į plastikinius kibirėlius, nes juos man tiesiog davė. Dabartinį visą medų supilsčiau į stiklo indus. Surinkau namuose visus nereikalingus stiklainius ir nusipirkau tik dangtelius.

Pabaigai – asmeniškas klausimas. Kaip bitės Tave pakeitė?

Pastebiu, kad bėgant laikui atsiranda priklausomybė bitėms, medui ir – labiausiai – nuodams. Darbai bityne, buvimas bičių dūzgesyje ir medaus vartojimas tikrai veikia. Ne veltui atsiradęs posakis „lekia kaip įgeltas“. Bičių produktai iš tiesų turi tonizuojamąjį poveikį. Sugeltas bičių ypač jaučiu, kad organizme kažkas vyksta, kad nenustygstu vietoje. Kažko dar trūksta gyvenime, dar kažką reikia daryti (šypsosi).

Dabar visas mano bitynas yra po stogu ir įėjus į tą patalpą, girdisi bei jaučiasi gaudesys, ūžimas. Tai netgi šamaniška. Įėjus į bičių pasaulį, apima tarsi lengvas transas. Palikdamas bityną šypsausi nepaisant to, kad būnu nusikalęs, purvinas, suprakaitavęs ir sugeltas. Man niekad taip nebūdavo po darbo ar kitų veiklų, kurios išvargindavo.

Ačiū už pokalbį!

[visos nuotraukos ir vaizdo įrašai – iš asmeninio pašnekovo archyvo]

Parašykite komentarą