Kartais prireikia atsitraukti nuo visko, kas vyksta. Net jei tai, kas vyksta, atrodo labai sava, tinkama, priimtina. Net jeigu jautiesi savo kely. Reikia atsitraukti, nes jauti nuovargį ir suvoki, jog kažką darai ne visai taip, kad būtų priešingai – kad energija lietųsi per kraštus.
Ir atsitrauki. Ir stebi ir įvykius. Ir ima rastis nauji žmonės. Ima rastis žmonės iš praeities. Ima rasti šviežios mintys, kurios dabar liejasi nevaldomu sąmonės srautu. Ir tau į galvą stringa žodžiai, stringa žinios, kurias jau tikrai palietei kažkada praeity, bet netyčiom paleidai. „Kai gyveni atsipalaidavęs, kai gyveni tarsi rojuje, atsigulęs miegoti dar kelias valandas negali užmigti, nes turi dar daug laisvos energijos.“ Ir taigi rimtai, gyvendami įtampoje tą energiją atiduodame slogioms mintims, emocijoms, kovai su viskuo, kas nepatinka ir nenumatyta. Kartais taip nutinka visai nejučiomis, kai netgi jautiesi atsidūręs priėmimo bangoje. Tik prarask budrumą ir įtampos randa kelią:
pavyzdžiui, susiduriu su žmogumi, kuris man atrodo absoliučiai kvailas, kuris užduoda tokius klausimus, į kuriuos ne atsakai, o žiūri be amo. Ir galvoje sukasi A. Einšteino mintis apie tai, kad begalinė yra visata ir kvailumas. Nors dėl visatos dar neaišku. Ir viduje taip apmaudu, kad tą kvailą žmogų turėsi matyti dažnai, gal net kasdien. Tai tampa nepakenčiama, o nuovargis didėja. Bet šių įvykių niekaip nesusieji… Kai tik atsitrauki, neilgai trukus suvoki, kad metas paleisti, metas neeikvoti savęs veltui, leisti kvailiams būti kvailiems. Dar daugiau – atsisakyti pasipūtimo ir leisti kitiems būti tokiems, kokie jie yra. Ne kvailiems, o kitokiems.
Atsitrauki ir stebi save. Praleidi savaitę nelabai pavyzdingo gyvenimo, atsisakius „neprivalomų įsipareigojimų“ o tada suvoki, kad pirmą kartą gyvenime nejauti dėl to jokios kaltės. Suvoki, kad labai natūralu pabėgti nuo žmonių ir socialinio gyvenimo, sulaužyti ritmą tam, kad atgautum save. Suvoki, kad neturi būti pavyzdingas ir NORMALUS, neprivalai būti būti toks, kokio tavęs tikisi kiti. Neprivalai už tariamą normalumą sumokėti savęs ištaškymu ir jau nebesugebėjimu surinkti.
Drįstu teigti, kad…
Buvimas savimi ir savo ribų pažinimas bei kaltės atsisakymas yra tikroji saviugda. Gebėjimas be kaltės pripažinti savo klaidas, o kartais netgi atsisakyti svajonių. Kaip tai atsisakyti svajonių? O tiesiog paprastai. Gali kalbėti su didžiausiu užsidegimu apie idėją, kurią ketini įgyvendinti, bet vieną rytą prabusti ir suvokti, kad tu tikrai nebenori gyventi ta idėja. O jau kiek prišnekėta… ir kažkuri tavo dalis nenori būti „triochala“… Bet… suvoki, kad šį kartą svarbiau ne tesėti duotą žodį, kuris iš esmės netgi nėra kažkam labai svarbus, o gyventi Čia ir Dabar. Ir jeigu dabartyje gyvena naujos idėjos, nauji žmonės ir požiūriai, svarbu nebijoti paleisti sena. Nesiversti per galvą, kad siektum naujų tikslų, bet tuo pačiu ir liktum vakarykščiu savimi.
Iš kur dar atėjo nuovargis? Iš galvos sukimo sau, kad esu beveik 27-erių, o gyvenu tiesiog „ant nulio“. Netgi mėgavimasis mažais dalykais kartais ima rodytis iliuzija ir savęs mulkinimas, o ne nuostabus ir įkvepiantis minimalizmas. Vis dar ieškau savęs ir kai karts nuo karto nesusivaldžius pažvelgiu į bendraamžius, matau juos įsitvirtinusius materialiai, „ratuotus“, „žieduotus“, „vaikuotus“ ir t. t. O ką turiu aš? Turiu lėtai tirpstančią ir mano sąmoningumą vis išbandančią skolą seseriai, turiu jautrią, naujovėms atvirą širdį ir… tokią save, kokia nebuvau ir net nesvajojau būti prieš keletą metų – išoriškai kad ir besiblaškiančią, bet giliai viduje ramią jauną moterį/sielą. Ir kai einu gatve, o žmonės iš netolimos praeities mane sunkiai atpažįsta, aš suprantu, kad pokytis tikrai įvyko, ir tikrai daugiau viduje nei išorėje.
Ir tada, kai sau primenu, kiek pasikeičiau viduje, aš pripažįstu, kad vidaus turtai svarbiau nei išorės. Tada aš leidžiu sau pripažinti, kad tikrai nemaža dalis bendraamžių, turinčių materialų stabilumą, viduje to stabilumo neranda nė su žiburiu. Kad „pigininės storis neturi nieko bendro su šypsenos pločiu“. Tada leidžiu sau prisiminti, kad Facebook‘o sraute matomos draugų kelionių ir šeimos akimirkų nuotraukų tėra paviršius, tik viena medalio pusė. Tada leidžiu sau nusispjauti į, pavyzdžiui, apie saviugdą svaičiojantį blogerį, kuris imdamas interviu manęs klausė, kiek metų domiuosi saviugda. Atsakiau jam, kad nuo paauglystės, taigi apie 12 metų. Guess what – jis nusprendė pakoreguot ir įrašyti 3 metus! Pasakiau, kad nesutinku, nes tai melas. O jis pasakė, kad esu per mažai pasiekusi kaip per 12 metų. Ta akimirka įstrigo ir… dabar sakau, kad meluoti ir pagražinti realybę pagal savo suvokimą NĖRA saviugda, NĖRA žinios nešimas kitiems, o tik ego tenkinimas.
Saviugda nėra ir universalūs metodai, tai nėra knygos, tai nėra laiko tarpsnis, tai nėra religija, tai nėra amžius, tai nėra pinigai, nėra lygiavimasis į kitus, nėra nuolatinis buvimas „ant bangos“. Kai kurie dalykai yra APIE saviugdą, bet ne pati saviugda. Lygiai kaip šventraščiai nėra Dievas. Jie tik apie Dievą. Lygiai kaip žodžiai/simboliai yra apie tiesą, tačiau ne pati tiesa.
Saviugda yra meilė, kelionė, širdies atvėrimas, priėmimas – buvimo „ant bangos“ ir „kritimo“, priėmimas – buvimo visiškoje harmonije ir jos praradime. Priėmimas visko, ką surašiau aukščiau – kam priešinausi ir ko dėka atradau save iš naujo ir pažinau dar artimiau. Tam, kad praradus budrumą ir įslinkus į gyvenimą įtampoms, rasčiau kelią į šviesą/gražų sapną kaskart vis greičiau.
Myliu Gyvenimą ir esu dėkinga visiems žmonėms-mokytojams, o ypač vyrams-mūzoms :)
Trys dienos iki gimtadienio / 2016.10.14
Irmina
Irmina, labas. Kažkodėl tik dabar po 2 metų perskaičiau straipsnį apie atsitraukimą (2016 m.) Aš turiu šeimą, du vaikus, t.y. ratuota, žieduota ir vaikuota, esu laiminga ir apdovanota, bet net ir turint tokį visuomenėje priimtiną „pilną paketą“, ateina laikas, kai būtina atsitraukti… kad protas nurimtų, nutiltų foninis triukšmas ir tyloje vėl išgirsčiau savo vidų, todėl patvirtinu, kad nėra standartizuoto aukso vidurio, kuris kaip formulė tiktų kiekvienam :) mes kažkodėl dažnai norime to, ko neturime, ką turi kitas, bet… gyvenimas yra dovana, o jį gyvenantis žmogus – stebuklas, unikalus ir vienintelis, ir neišeina savęs su niekuo lyginti, nes antro tokio vienodo nėra kaip nėra ir antro tokio vienodo gyvenimo. Svarbiausia išlikti ramybėje su pačiu savimi ir mylėti mylėti mylėti :)
Labas vakaras, Reda. Labai smagu rasti Jūsų komentarą :) Ir pati dabar perskaičiau šį įrašą, kad prisiminčiau, kuo gyvenau prieš dvejus metus, kas sukosi galvoje. Turiu pripažinti, kad „įvairiapusiško statuso“/pasiekimų klausimas dar sukirba. Iki šiol žvilgsnis kartais paklaidžioja į kitų gyvenimus. Visiškai pritariu, kad mes kažkodėl dažnai norime to, ko neturim, ką turi kitas :) Ir, pasirodo, dažnai visai be reikalo. Tai ypač ryšku, kai aplinkybės būna dosnios ir išpildo norą – ima ir paaiškėja, kad kažko norėjimas tebuvo… įsivaizdavimas, kad nori :) Po tokių priminimų gerokai lengviau priimti gyvenimą kaip dovaną ir labiau vertinti viską, kas dėliojasi, o ne užsiimti saviplaka per palyginimus ir svetimų standartų prisimetinėjimus :)