Taip, reikalingi*.
Matei, prie atsakymo pridėjau žvaigždutę? Taip taip, čia kaip reklamose su nuostabiais pasiūlymais – žvaigždutė, kad ir kokia nusususi, reiškia, kad yra papildomų sąlygų. Šiuo atveju papildomos sąlygos reiškia, kad nereikia per daug nuprotėti ir nusirauti.
Pavyzdžiui, jeigu esi bambą išversti mėgstantis tinginys, vertėtų neperspausti su fantazija galvojant naujametinius norus. Mat prigalvoti ir prirašyti norų – juokų darbas, bet išblėsus pirminiam entuziazmui, tas sąrašas ne tik, kad nemotyvuoja veikti, bet dar ir žlugdo, kamuoja sąžinę arba moko ignoravimo meno: „Ai, p*, ne pirmi metai, kai norai lieka tik popieriuj“, „Tigi čia tik žaidimas, NIEKAS neįgyvendina tų norų“.
Lygiai taip pat patariu neperspaust su norais tiems, kurie yra stropuoliai perfekcionistai. Na, taip, gal ir įgyvendinsi ilgą norų sąrašą, bet ar paliksi pakankamai erdvės ir laiko spontaniškumui, gyvenimo staigmenoms, nenumatytiems įvykiams, artimiems žmonėms? Ar paliksi erdvės ir tylos išgirsti savo vidų, kuris galbūt jau dūsta nuo perfekcionizmo ir stropumo? Tiesiog stabtelk ir pagalvok, ar tavo darbai/sėkmė į priekį juda lygiagrečiai su laimės pojūčiu? O gal esi nusivaręs šuo, kuris vis lekia į priekį, nes laimė ir poilsio akimirkos yra kažkur ateity ir tokie pažadai sau tęsiasi jau ne vienerius metus?
Deja, bet ne vienas daug pasiekęs ir visuomenėje sėkmingu laikomas žmogus galiausiai priėjo liepto galą, kai pripažino sau, kad gyvenimą iššvaistė veltui, nes nuolat darė tai, ką Reikėjo. Kitaip tariant, pavertė savo gyvenimą vienpusišku, pametė balansą. Liūdna, kai tokie suvokimai ateina jau nugyvenus didžiąją dalį savo gyvenimo ar/ir gulint sunkios ligos patale (pirmas į galvą ateinantis pavyzdys – Steve Jobs).
Tiesą sakant, nuosaikiai galvoti norus patariu visiems.
Prie nuosaikaus norų kiekio priėjau po ilgų svarstymų: reikia tų norų ar ne? Atrodė, kad jeigu prigalvoji norų ir tikslų, tuomet gyvenimui neleidi tekėti sava vaga. Jeigu neprigalvoji, tuomet rizikuoji per gyvenimą judėti hipiškai dreifuojant arba plaukiant ten, kur neša pasitaikiusi srovė ir vėjai. O vėjų gyvenime būna visokių ir visus juos vadinti Likimu, manyčiau, tėra bandymas nusimesti atsakomybę. Drįstu galvoti, kad bent šiokios tokios gairės ir bent minimalūs tikslai yra sveika visiems ar bent daugeliui. Ir gal ne veltui sakoma, kad nežinodamas, kur plauki, niekada nepasieksi Teisingo uosto. Arba, kad nežinančiam, kur plaukia, nepalankūs visi vėjai. Arba, kad tik negyvos žuvys plaukia pasroviui.
Juk dažniausiai taip ir būna, kad dreifuojantys žmonės yra linkę kaltinti kitus, aplinkybes, likimą/karmą. Bet ką, tik ne save. Nes būti auka juk patogiau. Ir nesakau, kad reikia plaukti prieš srovę ir vien prieš ją. Tiesiog žmonės turi galimybes rinktis sroves ir kryptis bei jas keisti, kai upė susiduria su kitomis upėmis ir upeliukais.
Manau, kad nuosaikus Naujųjų metų norų skaičius ir yra gebėjimas leistis nešamam srovių, tačiau jas bent kartais pasirinkus sąmoningai, o ne palikus viską Dievo (o gal savo kvailumo) valiai.
Tik kas gi yra tas nuosaikumas? Kiek norų yra nei per daug, nei per mažai? Leisiu tau nuspręsti savarankiškai, pajausti vidumi. Man asmeniškai 2019-aisiais metais paėjo 5 tikslai. Aš juos formulavau kaip išsipildžiusius – esamuoju arba būtuoju laiku, kad įgautų daugiau svorio:
- Įsigijau naują telefoną su gera kamera;
- Aplankiau 3 naujas užsienio šalis;
- Išmokau valdyti ir įveikiau nerimą bei polinkį į depresiją;
- Perskaičiau „Sinuhė egiptietis“;
- Palaikau harmoningus, meilius santykius su D.
Į tikslų eiliškumą gali nekreipti dėmesio, nes nuo pradinio sąrašo jis skiriasi. Bet ir esmė ne eiliškume, o rezultatuose, kurie ir faini, ir stebinantys, ir net šiek tiek absurdiški.
1. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pirmąjį/vieną iš penkių 2019-ųjų metų tikslą įgyvendinau tik gegužės pabaigoje, t. y. nusipirkau naują telefoną su gera kamera. Iki nusipirkdama taupiau pinigėlį. O dabar juokiuosi iš noro formuluotės – telefono kamera išties gera, bet ar geras pats telefonas? Hm, šiuo metu jis jau trečią kartą servise ir netrukus gausiu jau trečią naują telefoną, mat pirmieji du su gamykliniais defektais :)
2. Noras aplankyti tris naujas šalis iš mirties taško pajudėjo rugpjūčio pradžioje, kai išvykau į Erasmus+ projektą Rumunijoje, o įsibėgėjo ir finišavo spalio mėnesį, kai leidausi į dar vieną projektą Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tos pačios kelionės metu paviešėjau ir Vengrijoje. Taigi 3 naujos šalys ir visos aplankytos man gan neįprastu, avantiūra kvepiančiu būdu.
3. Rašydama norą apie nerimo bei polinkio į depresyvumą valdymą ir įveikimą, viduj labai dvejojau. Noras buvo stiprus, bet tikėjimas, kad pavyks įgyvendinti – menkas. Tuo metu, verčiantis metams, jaučiausi kaip šūdų matrioškos branduolys – mažas šūdas, įkritęs į didesnį šūdą, o tas – į dar didesnį. Beviltiška, nuolatinio nuovargio, dirglumo ir pesimizmo būsena tęsėsi jau kurį laiką beigi ne pirmą sykį kartojosi. Visgi tą žiemą pradėjau vaikščioti į pokalbius su psichologe, o dar po pusmečio – į privačią kognityvinę elgesio terapiją pas psichoterapeutę. Ir negaliu atsakyti, kada būtent išmokau tvarkytis su nerimo būsenomis bei pamažu atsisveikinti su polinkiu į depresyvumą. Šis procesas veikiausiai net negali turėti konkrečios datos, nes yra lėtas ir reikalaujantis nuoseklumo, pastovaus darbo su savimi. Darbą su savimi tęsiu iki dabar ir tikiuosi, jog harmoningėjanti būsena sėkmingai įsitvirtina.
4. Nors skaitau gan nemažai ir skaityti mėgstu, tačiau knyga „Sinuhė egiptietis“ man nedavė ramybės dar nuo vidurinės mokyklos. Vis pažiūrėdavau į ją ir, įvertinusi apimtį, skaityti nesiryždavau. Šią knygą tiesiog nukonkuruodavo vis kitos knygos, patraukdavusios mano dėmesį turiniu bei šiek tiek kuklesne apimtimi (nors ne visada, jau vien ko vertas Carlos Castaneda knygų rinkinys). Taigi šios knygos perskaitymą įtraukiau į norų sąrašą, kad jausčiau įsipareigojimą. Knygą pirmiausia įsigijau. Paskui pabandžiau skaityti. Deja, įveikus gal 30 puslapių, ši knyga buvo padėta į šalį. Visgi galiausiai, užsispyrimo vedama, šią knygą vėl pasiėmiau gruodžio vidury ir damušiau jau po Kalėdų. Tarp kitko, knyga tikrai verta dėmesio – ją skaitydama mėgavausi ir krykščiau iš žaismingos leksikos bei turinio ironiškumo.
5. Galiausiai tikslas palaikyti harmoningus ir meilius santykius su tuometine antrąja puse. Deja, šis tikslas pasirodė besantis utopija. Saldžia ir skaudžia siekiamybe. Tiesa, nutraukus santykius, iš tiesų nebesipykstam, tad, žvelgiant per ironiška prizmę, noras visgi išsipildė :) O jeigu rimčiau, įvyko tai, kas turėjo įvykti. Taip pat, žvelgdama dabartiniu žvilgsniu, suprantu, kad šis noras nebuvo asmeninis – jis apėmė daugiau nei vieno žmogaus pastangas, tad jį ir išpildyti sunkiau, nes reikalingas komandinis darbas, noras, susikalbėjimas.
Pabaigai reziumuosiu, kad esu labai patenkinta praeinančių metų norais ir jų rezultatais. Kiekvienas iš norų pareikalavo tam tikrų, kad ir skirtingų pastangų: taupumo/pinigų, darbo su savimi, kantrybės, savidisciplinos, laiko, drąsos. Šalia šio sąrašėlio radosi pakankamai erdvės metų eigoje atsiradusiems naujiems tikslams, atrakcijoms ir gyvenimo vingiams. Taigi neabejotinai pasiruošiu norų sąrašėlį ir 2020-iesiems. Svarbiausia: 1) ne per daug 2) formuluoti taip, tarsi norai jau išsipildė ir 3) formuluoti be neiginių („sveikstu“ vietoj „nebesergu“ etc.).
P. S. Būčiau labai dėkinga, jeigu pasidalintum savo norų sugalvojimo/negalvojimo filosofija, įgyvendintais tikslais ar kitais pamąstymais :)
Sėkmingų, laimingų ir autentiškų Naujųjų!
Žalia Gentis
