Šį lietuvišką, Kristijono Vildžiūno filmą atradau jau seniai ir peržiūrėjau bent 4 kartus.
Po ilgokos pertraukos vėl prisiminiau, kai apsilankius tėvų namuose, žvilgsnį patraukė lentynoje gulintis šio filmo DVD.
Jei atvirai, man net sunku pasakyti, kuo šis filmas patiko. Jis yra toks, kurio neskubėdavau rekomenduoti draugams.
Dabar, pažiūrėjusi dar kartą, apibūdinčiau taip:
- patraukliai meditatyvus
- kupinas gamtos
- persmelktas santūrios, nesaldžios romantikos
Dar pagalvojau, kad, kur bebūtume, visur randame savo rūšies keistuolių – žmonių, su kuriais bendraudami galime labiausiai išlikti savimi.
Kad ir kur būtume, visur atsinešame tai, ką turime viduj. Ir tuo dalijamės, tai skleidžiame, tai traukiame atgal.
Daugiau ir nekomentuosiu. Tiesiog leisiu Tau, gentieti, pajusti, ar šis filmas traukia.
Pabaigai – nemažai vaizdų ir mažai citatų :)
– Aš po šituos miškus viena nevaikštau.
– Bijai?
– Nelabai jauku.
– O man miške patinka. Tarp medžių kartais geriau nei tarp žmonių. Gali žiūrėti visą dieną ir jie tau nepasakys ko spoksai?
– Žinai, kad medžiai skleidžia šilumą?
– Norėčiau čia sutikti su tavim Naujus metus. Jeigu tu neatvažiuosi, aš vis tiek lauksiu.
– Naujus metus? Čia?
– Čia.
Filmas IMDb.