Pagaliau pažiūrėjau filmą „Lion“, kurį į watchlistą įsirašiau maždaug prieš porą mėnesių. Tuomet atsiliepimų apie šį filmą buvo gausu ir visi teigiami. Skaičiau tvirtinimą, kad prieš „Liūtą“ nublanko netgi garsusis „Lūšnynų milijonierius“, kuriame taip pat pasakojama įspūdinga indų kilmės berniuko istorija.
Man asmeniškai vienas iš labiausiai intriguojančių faktų buvo tas, kad „Lion“ sukurtas pagal tikrus įvykius. Tai biografinė drama apie indų kilmės berniuką Saru, pasimetusį Kalkutos gatvėse, už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų. Išbandymas po išbandymo ir galiausiai berniuko gyvenimas tęsiasi Australijoje, kur gyvenanti pora Saru įsivaikina.
Suaugęs Saru pradeda studijuoti, dalis naujų draugų taip pat yra indai. Svečiuodamasis pas juos ir ragaudamas indišką maistą, Saru prisiminimais grįžta į vaikystę. Jis tampa kaip nesavas, visas jo mintis užvaldo troškimas atrasti savo gimtuosius namus ir šeimą.
Didžiausia kliūtis yra ta, kad jo gimtojo miestelio pavadinimas, kokį jis prisimena, yra klaidingas. Kaip atrasti namus milžiniškoje Indijoje nežinant reikšmingų detalių? Be to, Saru nenori įskaudinti įtėvių, ypač įmotės…
Įspūdžiai
Filmas labai subtilus, nuo pirmų minučių sužadina empatiją ir jos nebepaleidžia iki pat kino juostos pabaigos. Suprantu, kodėl viena draugė sakė, kad kai šį filmą rodė kino salėse, kartu su bilietais turėjo duoti ir nosinių. Aš taip pat neišvengiau susigraudinimo iki ašarų. Jei atvirai, susigraudinau netgi ne vieną kartą.
Meilė, ilgesys, išgąstis, baimė – visi jausmai tikri ir gilūs.
Žiūrėdama filmą pagalvojau, kad…
Kiekvienas turime širdies troškimų ir turime jais sekti. Turime nueiti kelią iki pabaigos, drąsiai pasitikdami tai, kas mūsų laukia.
