Šiandien noriu apžvelgti keletą gamintojo AMALA mėsos pakaitalų, o taip pat šiek tiek paklibinti tolerancijos klausimą.

Tiek būdama vegetarizmo/veganizmo kryptyje, tiek nuo jos atsitraukus, vis išgirstu priekaištingus leptelėjimus. „Tai kam tie mėsos ir pieno produktų pakaitalai?“ „Išsidirbinėjimas kažkoks.“ „Tai ar tikras vegetaras/veganas, jeigu ieško pakaitalų?!“ Jei atvirai, tokie pasisakymai man dvelkia siauru ir kategorišku mąstymu. Remiantis savo ribotumu norima perdaryti pasaulį, purkštaujama dėl kiekvieno neatitikimo, net kai tai neturi jokio asmeninio poveikio ir apskritai niekam nedaroma jokia žala.

Dar kyla klausimas, kodėl išsidirbinėjimu nevadinamas obuolių sūris arba Kūčioms ruošiamas aguonų pienas? Kodėl nekyla noras ginčytis dėl vyniotinių – gal jie turėtų būti vien iš mėsos, tai kodėl vyniotiniais vadinami ir saldūs gaminiai?! Manau, kad derėtų nueiti į IKI prekybos centrą ir iškelti sceną, kodėl Kuršėnų vyniotinis yra kažkoks suknistas pyragas…

Jeigu rimčiau, manau, kad įvairių gaminių alternatyvos yra ne problema, o galimybė. Plėsti akiratį, tobulinti technologijas, keisti gyvenimo būdą ir tuos pokyčius pasilengvinti. Tarkim, atsisakius mėsos ar/ir pieno produktų dėl etinių priežasčių, pakaitalai padeda lengviau persiorientuoti prie naujos mitybos ir patiekalų. Dažnai būnam prisirišę prie tam tikrų įpročių, pavyzdžiui, valgom sumuštinius su dešra ir/ar sūriu. Esant alternatyviems produktams, sumuštinius galime ir toliau (kartais) valgyti tiek patys, tiek patiekti ant vaišių ar pikniko stalo.

Pakaitalai gali tapti išsigelbėjimu ir esant tam tikroms alergijoms. Be abejo, ir į pačius pakaitalus reikia žvelgti racionaliai, įvertinant, kaip į produktą reaguoja organizmas ir nekimšti be saiko. Pavyzdžiui, AMALA produktai, kuriuos šiandien apžvelgsiu, yra pagaminti iš seitano, taigi iš kviečių baltymų. Jeigu organizmas jautrus glitimui, nuo šių produktų verčiau susilaikyti arba bent nepiktnaudžiauti.

Mano pačios organizmas į didesnius glitimo kiekius sureaguoja šiokiu tokiu maištu, pasireiškiančiu per pablogėjusią odos būklę. Taigi gavusi keturis AMALA produktus iš seitano dar rugsėjo pabaigoje, neskubu jų visų suvartoti. O tai galima drąsiai sau leisti, nes produktai nėra greitai gendantys, tinkamai laikomi galioja visą pusmetį.

Gavusi produktus, pirmiausia išbandžiau BALTIJOS SEITANO DEŠRĄ. Konsistencija tvirta, tad dešrą būtų galima drąsiai ir kepti. Skonis nuo dešros, pagamintos iš mėsos, tikrai skiriasi, tačiau man tiko. Visą šį gaminį sunaudojau pusryčių sumuštiniams, kurie pastaruoju metu į trasą ėjo gėdingai dažnai (jau suėmiau save į rankas ir situacija pamažu gerėja :D). Buvęs draugas apie seitano dešrą yra sakęs, kad skonis kaip molio. Šios dešros skonis yra analogiškas, tad neabejoju, kad tiek jis, tiek dar dalis žmonių atrastų panašių palyginimų, išreiškiančių, jog produktas nelimpa. Drįstu manyti, kad tai natūralu – kiek žmonių, tiek skonių, tiek nuomonių.

Antrasis išbandytas produktas – AMALA seitano dešrelės. Jas panaudojau vegetariškiems (ne)čičinsko kepsniams, kurių receptu jau pasidalinau tinklaraštyje. Dešrelės tvirtos konsistencijos, išvirtos aliejuje išskleidžia dūmo kvapą. Tikrai vertas dėmesio produktas ir receptas, ypač skanu valgyti karštus kepsnius su pomidorų padažu.

Kepsnius su seitano dešrelėmis valgiau viena, tad jiems įveikti prireikė trijų dienų. Po šių dienų oda „pasipuošė“ spuogais. Įtariu, kad perdozavau seitano, tad nusprendžiau padaryti pertrauką. Taigi po ilgokos pauzės prapjoviau dar vieną gautą dešrą AMALA SALAMI SMOKED EXTRA, kuri vizualiai atrodo kaip rūkyta dešra – jos paviršius marmuriškai margas. Pamačiusi pagalvojau, kad kieta technologija, nes bent vizualiai tikrai galima išdurti visavalgius, pasiūlius sumuštinį su dešra.

Šios dešros skonis labai panašus į pirmosios. Šio gaminio pirmąjį testavimą susiorganizavau su makaronais, visgi galvoj kirba mintis panaudoti šią dešrą ir kepimui ar kokiam kitam kulinariniam eksperimentui, kurio metu gaminys patirtų papildomą iššūkį. Turiu galvoje, pamatyčiau, ar pakinta skonis bei konsistencija.

Galiausiai liko SEITANO VEGSTEIKAS, kuris supakuotas į vakuumą ir atrodo visiškai kaip žalios mėsos gabalas. Tikiu, kad ypač jautrių/įaudrintų nervų vegetarus/veganus gali net sutąsyti :D Žvelgiant iš kitos pusės, toks gaminys man asmeniškai atrodo… profesionaliai! Ir, kadangi šio kepsnio vis dar neišbandžiau, visai praverstų sufleris, kaip šį gaminį paruošti žiauriai skaniai ir efektingai :)

Pabaigai aš tiesiog pasidžiaugsiu, kad turim vis didesnę pasiūlą augalinio maisto gaminių :) Beigi paprašysiu pasidalinti savo fainiausiais augaliniais atradimais. Ypač domina sveiki ir skoniu gan identiški grietinės ir sviesto pakaitalai. Padoraus grietinės pakaitalo iki šiol neaptikau (VALSOIA gaminio skonis nesužavėjo), o sviesto – jau nebėra prekyboje (ilgokai naudojau riebalų mišinį ALSAN BIO iš nerafinuotų aliejų).