Ši knyga mano rankose atsidūrė, kai, galima sakyti, iš naujo atradau krikščionybę. Nuo mažens turėjau savitą santykį su Dievu, vedžiau su juo vidinį pokalbį kaip su vyresniu, išmintingu draugu. Augant kilo abejonių, kam skiriu savo mintis, su kuo bandau tartis – galbūt su vidiniu Aš, o ne Dievu? Apskritai, kas yra Dievas, kas jis/tai – dvasia, asmuo, kažkas neapibrėžiama? Apsistojau ties tuo, kad Dievas yra visata, kuriančioji energija. Visgi ilgainiui supratau, kad sunku palaikyti santykį su Dievu, kai jį vaizduojuosi kaip abstraktą. Suvokti Dievą kaip asmenį yra tiesiog… paprasčiau (manau, būtent dėl to egzistuoja religijos su savais ritualais – tai padeda suteikti daugiau aiškumo ir išlaikyti protą ramų). Manau, kad žmogaus protas gali būti nepakankamai aprėpus, kad priimtų Dievą kaip visatą, kaip kažką absoliučiai neapibrėžiamą. Taigi viduje dėliojosi toks suvokimas, kad mintimis su Dievu bendrauju tarsi su asmenybe, tačiau tuo pačiu suprantu, kad Dievas yra neapibrėžiamas ir netelpantis į žmogiško proto konceptus bei aprėpiamas dimensijas. Kartais net skaitydama fizikos knygas su ryškiu ateizmo prieskoniu, nerandu prieštaravimų – Dievą randu ir neva ateistiniuose fizikos teiginiuose.
Kad iš naujo grįžčiau prie krikščionybės, prireikė sulaukti šviežio, laisvesnio požiūrio į tikėjimą. Krikščionybė mane buvo atstūmusi pernelyg dideliu griežtumu ir ribomis, kurios man nerezonavo. Kritika jogai, bet kokioms ezoterikos apraiškoms, reinkarnacijos neigimas, Biblijos ištraukų pateikimas kaip gryna tiesa, o ne metaforos – tai ne man. Galbūt dėl to Dievo ieškojau kituose tikėjimuose – budizme, induizmo atšakose. Taip atradau vedų kultūrą, maha mantrą, vaišnavizmą, tačiau viduje žinojau, kad man Dievas nėra mėlynas, neturiu ryšio su tokiu jo pavidalu. Tad tiesiog puoselėjau asmeninį santykį su Dievu, kuris buvo toks, kokį pati įsivaizdavau. Kartais atitoldavau, kartais vėl priartėdavau. Vienu iš priartėjimo epizodų, išgirdau kunigo Algirdo Toliato mintis, kurios skambėjo labiau kaip iš new age guru lūpų negu kaip iš krikščionių kunigo. Jo žodžiuose radau daug laisvės, o ne suvaržymo. Skatinimą megzti asmeninį santykį su Dievu, skatinimą suvokti, kad religingas žmogus nebūtinai yra tikintis, o tikintis žmogus nebūtinai religingas (būtent taip visad ir maniau). Algirdas Toliatas tapo tarsi naujovišku krikščionybės advokatu, netgi marketingistu, prisitaikančiu prie dabartinių socialinio gyvenimo tendencijų. Jau vien ką reiškia pamokslai, kuriuos galima išgirsti ne tik gyvai, bet ir internetu. Kažkam tokie žingsniai atrodo šventvagiški, kažkam – pažangūs. Aš palaikau pastarąjį požiūrį.
Taigi ėmiau skaityti Algirdo Toliato pamokslų knygą. Kas rytą, prieš imdamasi dienos darbų, skirdavau keletą minučių ir perskaitydavau po vieną pamokslą. Judėdama per nelengvą ir vingiuotą gyvenimo etapą, pamoksluose pasisemdavau stiprybės ir šviesos. Mokiausi priimti savo netobulumą, gyventi Čia ir Dabar – skatinimas ieškoti Dievo karalystės šioje akimirkoje, o ne tikėtis ją rasti po mirties, man buvo vienas didžiausių atradimų krikščioniškoje knygoje. Galbūt dėl mano pačios ribotos patirties su krikščionybe, ji man atrodė pernelyg užsiciklinusi ties pomirtinio gyvenimo pažadais užuot mokiusi priimti gyvenimo stebuklą, džiaugsmus ir sunkumus esant gyviems.
Šios knygos pamokslai padėjo geriau įsisavinti, kad gyvenimo išbandymai mus grąžina prie žmogiškumo. Bėgdami, lėkdami, kai viskas sekasi gerai ar tiesiog „normaliai“, mes lengvai nužmogėjame, tampame grubūs, pamirštam dalintis meile ir dėmesiu, tampame inertiški. Suklupę ir suklupdyti gyvenimo sunkumų, per ašaras prisimenam, kaip mokam mylėti, atleisti, per skausmą nuskaidrėjame. Gyvenimo sunkumai – tai ne Dievo bausmė, o galimybė, kurią kartais atrasti būna labai sunku. Visgi turim mokytis prisiimti atsakomybę už gyvenimą, tuo pat metu pasikliaudami Dievo pagalba. Pralošiame tada, kai bandome gyventi pasikliaudami tik savimi ir pamiršdami Dievą. Užklupus sunkumams, pasijaučiame apleisti ir bejėgiai. Pralošiame ir tada, kai visą atsakomybę perleidžiam Dievui, kai tampame neveiklūs, o tiesiog laukiame stebuklo, patys nepakrutindami nė pirštelio. Turime išmokti padaryti tai, kas priklauso nuo mūsų, o jau tuomet pasikliauti Dievu.
Kunigo pamokslai padeda nauju žvilgsniu pamatyti santykius su kitais žmonėmis, ypač pačiais artimiausiais. Svarbu mokytis priimti skirtumus ir ugdyti nuolankumą, užuot lengvabūdiškai trenkus durimis ir tikint, kad tai išspręs problemas. Net kai skirtumai susiję su tikėjimu, kai vienam norisi eiti link Dievo, o kitam, iš pirmo žvilgsnio, nesinori, tai gali būti tik paviršius. Kiekvienas pas Dievą eina vis kitokiu keliu, kitaip viską mato, jaučia, skirtingu gyvenimo etapu prabunda Dievo pajauta. Skirtumai skatina artėti prie besąlygiškos meilės užuot dėliojus pliusus ir minusus, užuot vadovaujantis egoizmu ir slaptu siekiu pasitenkinti. Kartais labai lengvai mylime žodžiais, tačiau sunkiai pavyksta mylėti darbais, nes jie reiškia kasdienes pastangas.
Norėčiau rekomenduoti šią knygą žmonėms, kurie nesisvaido žaibais kalbėdami apie krikščionybę ir tikėjimą, kuriems religijos atrodo kai kas daugiau negu būdas manipuliuoti žmonių masėmis. Norėčiau rekomenduoti knygą žmonėms, kurie ieško šviesos ir prasmės kasdienybėje, kuri ne visada būna lengva ir dvelkia atostogų malonumais.