Iš karto prisipažinsiu – įveikti iššūkį pavyko ne iš pirmo karto. Praėjusiais, t. y. 2018-aisiais metais, bėgikas Ignas Dombrauskis paskelbė apie 5 km bėgimo eksperimentą, trunkantį 9 savaites. Visi užsiregistravusieji nuo gegužės mėnesio kas savaitę gaudavo po laišką su treniruočių nurodymais. Treniruotės visai paprastos, ne per sunkios net ir fiziškai neaktyviam žmogui. Apšilimas, ėjimas, kuklus intervalinis bėgimas ir raumenų tempimas po bėgimo. Trys treniruotės per savaitę. Bendra apšilimų ir bėgimo-ėjimo treniruotės trukmė – apie 30 min. Tik vėlesnėmis savaitėmis treniruočių trukmė ilgėjo, o pobūdis keitėsi, t. y. radosi ilgesni intervalai ir bėgimai be sustojimo, kuriuos vainikavo 30 minučių bėgimas, atitinkantis eksperimento tikslą – 5 km atstumą.

Prie šio eksperimento prisijungiau ir aš, nes turėjau labai gerus prisiminimus apie bėgimą, tačiau niekaip jo neprisijaukinau iš naujo. Deja, praėjusiais metais iš eksperimento iškritau labai anksti – trečią ar ketvirtą savaitę, dėl kelio sausgyslės skausmo. Apsilankius pas Igno Dombrauskio rekomenduotą kineziterapeutą Tomą Linksmuolį, išgirdau, kad skausmą reikia gydyti ne vaistais ir pasyvumu, o fiziniu krūviu. Žinoma, ne per dideliu. Gavusi pratimų planelį ir patarimą bent iš pradžių bėgioti ne su Vibram Fivefingers batais, kurie visiškai neturi amortizacijos, iškeliavau pro duris ir… prie bėgimo eksperimento nebegrįžau, nes birželį ėmiau lankyti baseiną, kur mokiausi plaukti. Vandens paniškai bijojau ir buvau du kartus skendusi, tačiau išmokti plaukti buvo mano sena svajonė.

Patirdama iššūkius, stresą, nerimą ir norą viską mesti, plaukti galiausiai išmokau. Tiesiog judėjau į priekį tęsdama treniruotes ir tikslas pamažu artėjo ir ėmė atrodyti vis realesnis, mažiau gąsdinantis. Na, o šį pavasarį, belankydama plaukimą, šalia jo panorau iš naujo pakartoti bėgimo eksperimentą. Mat buvau išsaugojusi visus gautus Igno Dombrauskio laiškus (kiek mačiau prieš keletą mėnesių, www.begikouzrasai.lt buvo įkeltas visas treniruočių planas, o dabar matau vėl vykstančią registraciją į 5 km iššūkį).

Prieš pradėdama eksperimentą, apsilankiau sporto prekių parduotuvėje SPORTPOINT, kur man buvo atliktas pėdos testas ir įvertinta laikysena bėgant ant bėgtakio. Remiantis gauta informacija, buvo parinkti geriausiai poreikius atitinkantys bėgimo batai. Priešingai nei Vibram Fivefingers, naujieji bėgimo batai turi gan storą padą su nemaža amortizacija, tačiau taip pat buvau padrąsinta neišsižadėti noro bėgioti su minimalistiniais bėgimo batais. Svarbiausia tam paruošti raumenyną, kad krūvis nebūtų per didelis ir nesikartotų traumos. Taip pat, nors mano pėdos krūvio metu suplokštėja, buvau patikinta, kad bėgioti galiu ir gan didelius atstumus.

Bėgimo eksperimento nesistengiau pradėti nuo naujo mėnesio, naujos savaitės ar bėgti būtinai 3 kartus per savaitę. Tiesiog daugiau mažiau paisiau treniruočių struktūros ir pamažu didinau krūvį pagal sudarytą planą.

Tarkim, pirmosios savaitės vienos treniruotės planas atrodė taip:

• 2 min. sąnariams: tempimas
• 5 min. apšilimui: vikrus ėjimas
• 20 min. treniruotei: 1:00 min. bėgimas + 1:30 min. ėjimas; pakartoti 8 kartus
• 5 min. atvėsimui: vikrus ėjimus
• 3 min. raumenims: tempimas

Kadangi gyvenau netoli miško, treniruotę pradėdavau apšilimu, tuomet apie 15 min. eidavau iki miško ir bėgiodavau būtent miške. Treniruotei pasibaigus, 15 min. eidavau iki namų ir (ne visada) pratempdavau raumenis. Kitaip sakant, mano atveju 5 min. apšilimo ir atvėsimo ėjimas trukdavo ilgiau.

Gali kilti klausimas, kodėl pirmosios savaitės treniruotės tokios lengvos? Ir kodėl norint nubėgti 5 km reikia net 9 savaičių treniruočių? Tam, kad išmoktume bėgti lengvai ir maloniai, nepajustume skausmo, kuris nuo bėgimo atgraso.

• Antrąją savaitę laukė 6 kartai po 1:30 min. bėgimo miksuojant su 2 min. ėjimo.
• Trečiąją savaitę atsirado kiek skirtingi intervalai: 1:30 min. bėgimo, 1:30 min. ėjimo, 3:00 min. bėgimo ir 3:00 min. ėjimo + viską pakartoti.
• Ketvirtąją savaitę: 3:00 min. bėgimo, 1:30 min. ėjimo, 5:00 min. bėgimo, 2:30 min. ėjimo ir 5:00 min. bėgimo.
• Penktąją savaitę visos treniruotės buvo skirtingos. Pirmoji: 5:00 min. bėgimo, 3:00 min. ėjimo, 5:00 min. bėgimo, 3:00 min ėjimo, 5:00 min. bėgimo; antroji: 8:00 min. bėgimo, 5:00 min. ėjimo, 8:00 min. bėgimo; trečioji: 20:00 min. bėgimo.
• Šeštąją savaitę vėl trys skirtingos treniruotės. Pirmoji: 5:00 min. bėgimo, 3:00 min. ėjimo, 8:00 min. bėgimo, 3:00 min. ėjimo, 5:00 min bėgimo; antroji: 10:00 min. bėgimo, 3:00 min. ėjimo, 10:00 min. bėgimo; trečioji: 25:00 min. bėgimo.
• Septintąją savaitę vėl trys vienodos treniruotės: bėgti po kaskart 25:00 min.
• Aštuntąją savaitę taip pat vienodos treniruotės: bėgti kaskart 28:00 min.
• Devintąją savaitę: bėgti kaskart po 30:00 min.

[Šis neišsamus bėgimo planas gali atrodyti visiška makalynė, ypač bėgimo naujokui, tad siūlau per daug nesigilinti, o, jeigu norisi bėgioti, registruotis į Igno iššūkį ir gauti visą informaciją detaliai kiekvieną savaitę.]

Taigi balandžio 5-ąją įvyko pirmoji treniruotė, o liepos 12-ąją – paskutinė, t. y. 27-oji treniruotė. Bėgimas buvo antroji fizinė veikla šalia plaukimo treniruočių, vykdavusių trečiadieniais ir sekmadieniais. Tarp treniruočių stengdavausi pasilikti po laisvą dieną poilsiui, tačiau tai buvo kebloka. Pavyzdžiui, po sekmadienio plaukimo būtų logiška bėgti antradienį, tačiau trečiadienį laukdavo nauja plaukimo treniruotė. Tad elgiausi taip, kaip diktavo savijauta ir galimybės.

Bėgti sunkiausia buvo pačias pirmas savaites, kai dar labai trūko įgūdžių pajausti savo kūną ir kvėpavimą. Dar didesnis iššūkis buvo galvoje sėdintys demonai, kurie vis bambėjo „aš negaliu bėgti“ arba „aš nebegaliu daugiau bėgti“. Buvo žiauriai keista, kai mačiau, kad kūnas gali bėgti ir bėga, o protas yra įsitikinęs, kad bėgti jau negali… Ką dariau? Tiesiog paisiau kūno ir ignoravau protą. Galiausiai protas priėmė faktą, kad bėgti iš tiesų gali ir bambėjimai aprimo. Tokia dinamika man labai stipriai susisiejo su meditacija – pradėjus medituoti, protas vis siunčia mintis viską mesti, įtikinėja, kad tai nesąmonė, per sunku ir išvis reikia užsiimti kitais reikalais (kad ir pagulėti ant sofos). Manau, kad kad bėgimo treniruočių metu galiausiai susiformavo naujas įprotis/gebėjimas ir atsirado naujos neuronų jungtys. Atrodo, kad tiek kūnas, tiek vidinis bambeklis prisimena tai, kas jau buvo padaryta ir paskui jau lengvai atkartoja, o ne priešinasi kaip anksčiau. Tai galioja net tuo atveju, kai tarp bėgimų atsiranda ilgesnės pertraukos.

Tuo įsitikinau, kai pasibaigus bėgimo eksperimentui, dar kelis kartus nubėgau po 5 km, o tuomet išvykau į kelionę. Kai vėl išėjau pabėgioti, buvo praėję apie pusantro mėnesio. Tąkart spontaniškai nubėgau 10 km vietoj įprastų 5 km. Tiesiog bėgau su mintimi, jog nepaisant pertraukos bėgsiu ne mažiau 5 km. Bebėgdama pirmą kartą labai gerai pajutau savo kvėpavimą, jo darną su kūnu. Atrodė, kad bėga tik galva/kvėpavimas, o kūnas išvis nelabai egzistuoja. Pagavau iki tol neįprastą kvėpavimo ritmą, kai per tris kartus įkvepiama ir per tris kartus iškvepiama (kvėptelėjimai negilūs, gan garsūs, ritmingi – tiesą sakant, labai siejasi su šamanišku kvėpavimu). Nubėgusi 7 km nusprendžiau, kad galiu nubėgti ir 10, tad tiesiog tęsiau treniruotę. Buvo kažkas visiškai nerealaus! Nes aš Tai padariau!

Praėjus dar dviem savaitėms, išbėgau vėl. Šį kartą nubėgau 15 km. Jei atvirai, buvo lengviau negu nubėgti 10 km! 10 km bėgimas irgi buvo gan lengvas, visgi nuo 7 km ribos jau buvo įsijungęs nekantrumas greičiau damušti 10 km distanciją. Šį kartą 15 km atstumą buvau pasirinkusi iš vakaro, bevaikštinėdama po mišką. Tad kitą dieną tiesiog grįžau ir, jau pasiruošusi morališkai, po lengvo apšilimo ėmiau bėgti. Tariau sau, kad laikas yra reliatyvus ir nėra ko jo sureikšminti ar pernelyg žvilgčioti į išmaniąją apyrankę betikrinant, kiek minučių jau bėgu. Šį kartą vėl pagavau kvėpavimo ritmą, kuris eigoje šiek tiek kito. Didesnę laiko dalį vyravo įkvėpimas per du kartus ir iškvėpavimas per tris – taigi šį kartą kvėpavimas buvo kitoks, tačiau kūnui reikėjo būtent tokio. Man tai vis dar mistika ir net savotiškas stebuklas. Perbėgo mintis, kad noriu labiau įsigilinti į kvėpavimo galią ir subtilumus. Juk kvėpavimas – gyvybės pagrindas. Jo dėka žmonės nurimsta arba save suaktyvina, egzistuoja kvėpavimo terapijos, yra žmonių, kurie per kvėpavimus ir vizualizacijas save pakėlė ant kojų iš ligos patalo…

Bebėgant buvo dar ir tokia mintis, kad man jėgų suteikia miškas. Jaučiu su juo ypatingą ryšį ir bėgioti parkuose ar juo labiau gatvėse visai netraukia (bent šiuo metu). Netgi sudvejojau, ar miesto gatvėmis būčiau galėjus įveikti tuos 15 km. Ko gero, ne. Kita vertus, nesinori savęs neigiamai programuoti – visko gali būti, kad bandysiu bėgti 10 ar 21 km oficialiame bėgime, o jis vyks jau ne miško takeliais. Na, bet visa tai lieka ateičiai. Tolimai ar ne, dar pamatysim. Kol kas nė nesakysiu, kokie tolesni planai. Ar juose yra bėgimas, o gal jau kažkas kita. Svarbiausia tai, kad įgyvendinau 5 km iššūkį, kuris mano viduje sukėlė teigiamą transformaciją ir sukūrė labai gerą ištvermės stuburą, kuris lengvai išlaikė net staigius atstumų didinimus kaskart po 5 km.

Jeigu skaitai šį tekstą ir nori pradėti bėgioti ar užsiimti bet kokia kita veikla, skatinu tai tiesiog pradėti daryti. Turėti mažų žingsnelių planą, tačiau neužsiciklinti ties galutiniu tikslu. Kaip sakau, „svarbiausia išgyventi šią dieną“. Šiuo atveju tai reiškia, kad pagrindinis dėmesys turėtų keliauti į esamą etapą, treniruotę. Jeigu per daug galvojam apie galutinį tikslą, kol jis atrodo dar sunkiai pasiekiamas ar net neįmanomas, tuomet galvojimas pradeda žlugdyti, atima jėgas ir skatina sustoti (nes gi „vis tiek nieko nebus“). Visiškai kas kita, kai tiesiog judam mažais žingsneliais pirmyn ir mūsų tikslas artėja tarsi savaime, o mūsų pasitikėjimas savimi auga. Galbūt lėtai, bet – svarbiausia – užtikrintai, be mąstymo kraštutinumais „viskas arba nieko“.

Dar vienas dalykas – aplinkinių kritika. Kad ir kokio tikslo siekiama, visada atsiras ne tik palaikančių ar besižavinčių, bet ir kritikuojančių. Linkiu nuo tokių žmonių atsiriboti arba/ir pažvelgti per sveiko skepticizmo prizmę, atsirinkti, kada, ko ir iš ko verta kritiką priimti. Verta atkreipti dėmesį į tai, kas kritikuoja. Ar ne tie, kurie patys sėdi sudėję rankas užuot siekę tikslų? Ar ne tie, kurie visur įžvelgia pavojus, sveikatos žalojimą, „maikės draskymą“ ir bet kokia proga bei tema turi paruošę baisių istorijų apie kitų patirtas nesėkmes? Išmokau sau užduoti klausimą, ar kritikuojantis žmogus man yra/atrodo autoritetas apskritai ar bent jau toje srityje, kurioje žarsto kritiką. Neblogas nepagrįstos kritikos priešnuodis – pačiam turėti reikalingų žinių iš patikimų, autoritetingų šaltinių, iš sėkmingos patirties turinčių žmonių, kurie jau pasiekė tokį ar panašų tikslą. Naudinga žinoti ir objektyvių (!) istorijų apie nesėkmes – tam, kad nekartotume tų pačių klaidų ir nesėkmių išvengtume. Tačiau tikrai verta atsiriboti nuo iš esmės negatyvių žmonių ir „viena bobutė sakė“ pobūdžio istorijų, kurios mums neduoda jokios naudos ir diktuoja vienintelį sprendimą – mesti tikslus į šalį.

Sėkmės!