Naujos rubrikos atidarymas: tegyvuoja arbata!

Dosjė. Tamstos dėmesiui – nauja tinklaraščio rubrika apie arbatą plačiąja prasme. Čia rasi informaciją ne tik apie tai, kas išgaunama iš arbatmedžio (žalioji, juodoji, ulongo, baltoji arbatos), bet ir apie kitų augalų užpilus/gėrimus. Kas dar? Raudonoji rooibos arbata, prieskoninės arbatos (masala chai), iš paragvajinio bugienio gaminama matė, tradicinių vaistinių žolelių užpilai ir nuovirai, arbatos punšai, kiti karšti bei šalti gėrimai iš lapacho medžio žievės, kokainmedžio lapų, penkialapio ženšenio ir t.t ir t.t.

Priešistorė. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie ryto neįsivaizduoja be puodelio arbatos ar kavos. Būnant svečiuose dažnokai pasitaikydavo, kad neatsisakydavau arbatos puodelio, bet išeidama palikdavau jį pilną. Arbata tiesiog atlikdavo socializavimosi ir šąlančių rankų pirštų šildymo funkciją. Tiesa, kartais būdavo bangų, kai pasinešdavau gerti kakavą, kmynų arbatą, juodąją arbatą su pienu ar 3in1 tipo sintetinę kavą. Tos bangos pakildavo ir nuslūgdavo, o aš lyg niekur nieko grįždavau prie įpročio gyventi be arbatos ir dar labiau – be kavos. Nuo pastarosios, kai itin retais atvejais išgeriu, randasi nepageidaujami šalutiniai efektai: rankų drebėjimas, stiprus nerimo jausmas (atrodo, kad pilve plazda nervingi (ne)meilės drugeliai), nemiga… Arbatos atžvilgiu viskas apsivertė šią vasarą. Atradau save naujame – arbatų degustatorės – amplua. Ir toliau nepradedu rytų su puodeliu arbatos, tačiau dienos eigoje mielai pasigaminu šio gėrimo, domiuosi arbatų ruošimo ritualais, ragauju egzotiškų (ir neegzotiškų taip pat) augalų užpilus. Tai tapo nauju hobiu, kuriuo panorau dalintis tinklaraštyje.

Tikroji arbatos istorija. Gimus susidomėjimui arbatų pasauliu ir kultūra, nusprendžiau pirmiausia praplėsti žinias pasitelkiant specializuotą literatūrą. Po neilgų paieškų į rankas pateko Victor H. Mair ir Erlinghoh knyga „Tikroji arbatos istorija“ („Mintis“, 2011 m.). Drįsčiau teigti, kad tai gana rimtas veikalas. Iš tiesų jaučiausi skaitanti istorijos vadovėlį: datos, faktai, prielaidos, karai, didieji geografiniai atradimai, chronologinis nuoseklumas, detalumas. Skaitymą praskaidrino autorių šmaikštumas, informacija apie psichodelinį poveikį turinčius augalus-arbatos konkurentus ir netikėti pasakojimai. Įrašo pabaigai – juoką sukėlusi ištrauka iš knygos apie arbatos ritualą :)

„XVIII a. <…> paprotį tarp muskogių genties indėnų Šiaurės ir Pietų Karolinoje aprašė ir Amerikos gamtininkas Williamas Bartramas. Šie Šiaurės Amerikos čiabuviai gėrė daug kofeino turintį juodos spalvos skystį, pagamintą iš nuodingojo bugienio (Ilex vomitoria) lapų ir ūglių:

Jų paprotys išvemti ar atpilti juodąjį skystį tikrai labai savitas, nors ir atrodo nepatraukliai. Gerokai jo išgėrę kariai, apsikabinę rankomis pilvus ir palinkę į priekį, iš burnos stipria srove išvemia skystį, o čiurkšlė siekia net iki 1.8-2.4 m. Taigi, vos tik išgėrę, jie pradeda vemti visose šio keturkampio pusėse, ir visomis kryptimis; ir šiame, ir kituose, labiau civilizuotuose kraštuose dideliu pasiekimu laikoma, jei jaunuolis sugeba gerai vemti.

Juodąjį skystį gerdavo ne tik muskogiai, bet ir čerokiai, čoktavai, ajai ir kitų genčių Amerikos indėnai, jis buvo tapęs neatsiejama, kasdiene kaimo tarybų, apsivalymo ritualų, religinių apeigų dalimi.“ (20 psl.)

Keletas netikėtų idėjų. Prisijunk prie diskusijos!

Parašykite komentarą