Subtilus menas nekr*šti sau (ir kitiems) proto: ką rasi po įžūliu pavadinimu?

Šią knygą perskaičiau visiškai neplanuotai. Tiesą sakant, ją pirkau draugei dovanų ir iš esmės vien dėl įžūlaus pavadinimo. Tiesiog toji draugė nevengia grubesnio žodžio ir jo tikrai neieško kišenėje. Pamaniau – sueis, užskaitys!

Knyga paštomatu atkeliavo kiek anksčiau nei buvo švenčiamas gimtadienis ir taip jau nutiko, kad prieš ją padovanodama… ir pati perskaičiau. Juokiuosi, kad gal čia ne taip nachališka, kaip dovanoti uogienę ir prieš tai paragauti – kad būtum tikras, jog skanią dovanoji :)

Kalbant apie knygą, 100 % įsitikinau, kad dovanoju gerą: rimtą, brandžią, informatyvią, šmaikščią, tačiau ne tokią įžūlią kaip pavadinimas. Atsižvelgiant į tai, kad autoriui vos 33-eji ir iš nuotraukos jis pasirodė kaip babnikas, knygos turinio brandumas net nustebino. Pasirodo, kad autorius iš tiesų buvo sijonų ganytojas ir netgi rašymo karjerą pradėjo gvildendamas būtent pasimatymų tematiką.

Visgi šiandien autorius vedęs ir ilgalaikius santykius laiko viena svarbiausių gyvenimo vertybių. Vos 191 puslapio apimties knygoje, kurią perskaičiau dviem prisėdimais, jis spėja aptarti ne tiek jau mažai temų.

Neturiu lūkesčio šiame įraše perteikti viso knygos žavesio ir savo susižavėjimo, tad tiesiog išreiškiu rekomendaciją ją perskaityti. Na, ir pasidalinu akcentais, kuriuos noriu pasilaikyti pirmiausia sau pačiai. Kai per daug nusirausiu į triznojimą dėl nereikšmingų dalykų – paskaitinėsiu iš naujo.


Apie socialines medijas. Autorius kalba apie tai, kad mus pasiekianti informacija per socialinius tinklus ir žiniasklaidą, skatina kelti sau ir kitiems nerealius lūkesčius, troškimą kiekvieną gyvenimo minutę praleisti ypatingai, nors iš esmės tai neįmanoma. Esam tiek prikimšti pozityvumo kulto idėjų, kad blogą nuotaiką ir bet kokias neigiamas emocijas laikome savo priešu, kurį reikia nugalėti.

Pasijutęs šūdinai, senelis savo laikais pagalvodavo: „Po šimts perkūnų, šiandien jaučiuosi kaip karvašūdis. Et, ką padarysi… Toks gyvenimas. Einu vėl grėbti šieno.“ O dabar? Jei dabar nors penkias minutes pasijusi sumautai, tave užgrius 350 visiškai laimingų, gyvenančių sušiktai nepakartojamą gyvenimą žmonių nuotraukų lavina. Neįmanoma nepamanyti, kad tau kažkas negerai. (13–14 psl.)

Šiandien mūsų gyvenimas perpildytas informacija apie žmogiškosios patirties nukrypimus nuo normos, nes būtent tai žiniasklaidoje pritraukia daugiausia žvilgsnių, o žvilgsniai – pinigų. Tai kraštutinė riba. O gyvenimas dažniausiai tiesiog banalus. Gyvenimas iš esmės yra neypatingas ir, tiesą sakant, tiesiog paprastas. Išskirtinės informacijos srautas privertė mus patikėti, kad išskirtinumas – naujoji norma. O kadangi kone visą laiką viskas būna gana vidutiniška, išskirtinės informacijos tvanas priverčia mus pasijusti visiškai nesaugiai ir apgailėtinai, nes manom esantys nepakankamai geri. (59 psl.)

Dauguma žmonių bijo pripažinti esantys vidutiniokai, nes mano, kad tai padarę, niekada nieko nepasieks, netobulės ir jų gyvenimas bus beprasmis. Toks mąstymas pavojingas. Vos tik pripažinsi, kad gyvenimas prasmingas tik tuo atveju, jei yra itin ryškus ir puikus, praktiškai pripažinsi, kad dauguma žmonių (įskaitant tave) yra nevykėliai ir niekam tikę. Ir šis požiūris gali greitai tapti pavojingas tiek tau, tiek aplinkiniams. (61 psl.)


Apie problemų neišvengiamumą. Knygoje primenama, kad mums patinka galvoti apie galutinę laimės stotelę, kur nebelieka rūpesčių ir skausmo. Tačiau tokia stotelė neegzistuoja! Svarbiausia – atsirinkti prioritetus, tinkamas vertybes, kurias puoselėdami galėtume priimti ne tik teikiamą džiaugsmą, bet ir sunkumus.

Viena iš įžvalgų – pats gyvenimas yra kančios forma. Turtingieji kenčia dėl savo turtų. Skurdžiai kenčia dėl savo skurdo. Šeimos neturintys žmonės kenčia dėl to, kad neturi šeimos. Šeimas turintys žmonės kenčia dėl to, kad turi šeimas. Žemiškų malonumų siekiantys žmonės kenčia dėl to, kad siekia žemiškų malonumų. Nuo žemiškų malonumų susilaikantys žmonės kenčia dėl to, kad susilaiko nuo žemiškų malonumų. (29 psl.)

Gali seilėtis, svajodamas apie gyvenimą be problemų, amžiną laimę ir begalinį gailestingumą, tačiau vos nusileisi ant žemės, lauks problemos. (33 psl.) <…> Gyvenime nebus vien rožės ir vienaragiai. (40 psl.) <…> Kad ir kur nukeliautum, tavęs lauks vežimas su penkių šimtų kilogramų mėšlo krūva. Ir tai puiku. Tikslas – ne atsikratyti viso šito mėšlo, o rasti mėšlą, kurį kuopdamas džiaugtumeis. (21 psl.) <…> Branda įvyksta nusprendus rūpintis tik dalykais, dėl kurių iš tiesų verta rūpintis. (23 psl.)


Apie per didelį kliovimąsi emocijomis. Buvo momentų, kai skaičiau ir knygos eilutėse atpažinau save. Štai, kad ir čia – aš nelabai tolimoje praeityje.

Pernelyg kliaujantis emocijomis ir jas pervertinant, nesėkmė laukia vien todėl, kad emocijos niekada netrunka ilgai. Tai, kas šiandien tave daro laimingą, neteiks laimės rytoj, nes biologiškai mums visada reikia kažko naujo. Koncentravimasis vien į laimę neišvengiamai skatina nuolat vis siekti „kažko kito“ – naujo namo, naujų santykių, dar vieno vaiko, algos pakėlimo. Ir, nepaisant viso išlieto prakaito ir pastangų, galiausiai vis tiek jausimės beveik taip pat, kaip jautėmės pradėję – nepatenkinti.

Psichologai šį reiškinį kartais vadina hedonistine rutina – mes nuolat uoliai siekiame keisti susiklosčiusią situaciją, tačiau iš tiesų niekada nesijaučiame kitaip.

Būtent todėl mūsų problemos kartojasi ir jų nepavyksta išvengti. Žmogus, su kuriuo susituoksi, bus žmogus, su kuriuo pyksies. Namas, kurį nusipirksi, bus namas, kurį remontuosi. Išsvajotas darbas virs darbu, keliančiu įtampą. Dėl kiekvieno dalyko tenka ką nors aukoti. Kad ir kas mums teiktų laimę, tai mus darys ir nelaimingais. Mes ne tik gauname, bet ir prarandame. (38 psl.)


Apie vertybes. Kas gi tos tikrosios vertybės? Ar suvokiam, kad sakydami „taip“ vieniems dalykams, neišvengiamai turime pasakyti „ne“ kitiems?

<…> geros ir sveikos vertybės yra vidinės. Tokios kaip kūrybingumas ir kuklumas, kurias gali pasiekti jau dabar. Kad tai pajaustum, tereikia nukreipti protą tinkama linkme. Šios vertybės yra svarbios ir kontroliuojamos. Jos leidžia tau pasaulį matyti tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio norėtum. <…> Jei nuspręsiu save vertinti atsižvelgdamas į gebėjimą palaikyti atvirus ir šiltus santykius su draugais, tai reikš, kad atsisakysiu koneveikti savo draugus už akių. (157 psl.) <…> Blogų vertybių pagrindas dažniausiai būna išoriniai įvykiai – skraidymas privačiu lėktuvu, nuolatinis savo teisumo akcentavimas, namo Bahamose įsigijimas, kanolių valgymas pamaloninant trims striptizo šokėjoms. (84 psl.)


Apie nesėkmių vengimą. Nesėkmes turėtume priimti kaip natūralią gyvenimo dalį, kuri padeda kažko išmokti, pasiekti ir augti.

Pavyzdžiui, mažas vaikas, bandantis išmokti vaikščioti. Jis pargrius ir užsigaus šimtus kartų. Tačiau vaikas nesustoja ir nepagalvoja: „Ak, ko gero man neskirta vaikščioti. Nemoku to.“

Vengti nesėkmių išmokstame paaugę. Esu tikras, kad didele dalimi dėl to kalta švietimo sistema, kurios pagrindas – vien nuveiktų darbų vertinimas ir bausmės, skirtos tiems, kuriems nesiseka. Didelė dalis kaltės tenka ir valdingiems arba kritiškiems tėvams, kurie neleidžia savo vaikams pakankamai dažnai susimauti ir mieliau baudžia juos, kai šie išbando naujus, iš anksto nenumatytus dalykus.

O dar yra žiniasklaida, nuolat mums brukanti vieną sėkmės istoriją po kitos, nė nesivargindama papasakoti apie begalę pilkų praktikos ir nuobodulio valandų, reikalingų tos sėkmės siekiant. (139 psl.)


Apie sveikus ir nesveikus santykius. Autorius neįtikėtinai taikliai ir aiškiai kalba apie žmonių liguistumą mezgant santykius, apie nemokėjimą spręsti savo problemas. Dalis žmonių nuolat tikisi, kad partneris išspręs jų problemas ir kad yra atsakingas už jų emocijas. Dar viena kategorija žmonių užuot sprendę savo problemas, nuolat stengiasi „pataisyti“ kitą žmogų. Labai svarbu nubrėžti ribas ir prisiimti atsakomybę už savo paties problemas, o partnerį tiesiog palaikyti, kai jis sprendžia savo problemas. Būdami dviese, žmonės gali dalintis palaikymu ir pagalba, o ne perimti atsakomybę vienas už kitą. Taip pat svarbu pripažinti skirtumus ir apie juos kalbėtis.

Kad santykiai būtų sveiki, abu privalo būti pasiruošę tiek pasakyti, tiek išgirsti „ne“. Jei nieko neneigiame, kartais neatstumiame, ribos išsitrina ir vieno žmogaus problemos bei vertybės ima gožti kito. Konfliktas ne tik normalus reiškinys, jis būtinas norint kurti sveikus santykius. Jei du artimi žmonės negali atvirai kalbėtis apie savo skirtumus, jų santykiai paremti manipuliacijomis ir klaidinimu. Ir pamažu jie taps toksiški. (167 psl.)


Apie įsipareigojimus ir laisvę. Skaitydama mintis šia tema, pagalvojau, kad čia ne kas kita kaip pats gryniausias esencializmas!

O tai, ką pastebėjau, atrodo visiškai neįtikėtina: įsipareigojimas išlaisvina. Atmetęs alternatyvas ir atsisakęs dėmesį blaškančių dalykų, kad galėčiau skirti laiką tam, kas man iš tiesų svarbu, atradau daugiau galimybių.

Įsipareigojimas tave išlaisvina, nes dėmesio nebeblaško nesvarbūs dalykai ir smulkmenos. Įsipareigojimas tave išlaisvina, nes gali susikaupti ir skirti dėmesį tam, kas naudingiausia, tam, kas tave daro sveiką ir laimingą. Įsipareigojus tampa lengva priimti kiekvieną sprendimą ir dingsta baimė praleisti kiekvieną pasitaikiusią progą. Kodėl išvis turėtum jaudintis ir siekti vis daugiau, kai žinai, kad turi pakankamai? Įsipareigojimas leidžia dėmesį tikslingai sutelkti į kelis svarbiausius tikslus ir sėkmingai juos įgyvendinti.

Laisvi tampame atsisakydami alternatyvų, atsisakydami dalykų, nederančių su pačiomis svarbiausiomis mūsų vertybėmis, pasirinktais vertinimo kriterijais, atsisakydami nuolat vaikytis beprasmės potyrių įvairovės. (172 psl.)


Apie potyrių įvairovę. Ne tiek jau mažai metų gyvenau blaškydamasi ir norėdama „viską pradėti nuo nulio“. Man vis norėjosi kažko naujo, stiprių emocijų, tačiau kas kartą atsidurdavau pradiniam taške – pavargus, nelaiminga ir… vėl norint viską pradėti iš naujo, „šį kartą teisingai“. Galiausiai supratau, kad negaliu visą laiką bėgti paviršiumi, bėgti ratu. Susikaupiau prisiimti daugiau atsakomybės už savo gyvenimą, būti su savimi sąžiningesne, drąsesne ir nebijoti nerti gilyn. Būtent todėl skaitydama šias eilutes pritariau taip smarkiai, kad mintyse net dėliojau šauktukus.

Taip, galbūt potyrių įvairovė reikalinga ir pageidautina jaunystėje. Juk vis dėlto turi išeiti į pasaulį ir atrasti dalykus, kurie, tavo nuomone, verti dėmesio. Tačiau lobius rasi paslėptus giliai. Turi pasirinkti vieną dalyką ir įsipareigojęs kasti giliai, kad tuos lobius rastum. Tai galioja viskam – santykiams, karjerai, geram gyvenimo būdui. (173 psl.)


Pabaigai tegu būna dar viena, visai trumputė citata: Veiksmas – ne tik motyvacijos padarinys, bet ir priežastis. (148 psl.) Gyvenimas yra toks, koks yra. Džiaugsmingas ir skausmingas, lengvas ir sunkus. Jeigu norime kažką pasiekti ir tobulėti, turime tiesiog imti ir daryti, bandyti, nebijoti nesėkmių. Judėti į priekį ir džiaugtis procesu su visais pasiekimais ir kliūtimis. Pamirškim viliojančią, bet netikrą idėją apie 100 % pozityvų gyvenimą, fėjų dulkėm šikančius vienaragius ir… nekruškim sau (ir kitiems) proto.

Keletas netikėtų idėjų. Prisijunk prie diskusijos!

Parašykite komentarą