Justė Svirskaitė: „Gyvuoja įsitikinimas, kad atsisakius mėsos būsi nuskriaustas svečių ratelyje ar kitomis aplinkybėmis, tačiau taip nėra“

Pokalbis su Juste vienoje iš Laisvės alėjos kavinių

Kada ir kaip gyvenime atsirado mitybos pokyčiai?

Prieš 12 metų, kai buvau 15-os, bendravau su tokia kompanija, kurioje visi pasisakė už gyvūnų teises, buvo maištingi. Tuomet užklydau į forumus apie gyvūnų teises, pradėjau skaityt ir radau labai daug negirdėtos informacijos. Viskas iki tiek peršama, kad niekada net nesusimąstai, kaip maistas atsiranda ant stalo, o ypač, kai galva užkimšta kitais dalykais. Tuose forumuose buvo daug propagandos, tačiau teisingos, pavyzdžiui, vaizdo medžiagos iš fermų, kuri leido pamatyti realybę. Pamenu, kad visą dieną verkiau ir iš karto iš visavalgės tapau vegane. Iš pradžių buvo tikrai sunku, nes dar nelabai mokėjau gaminti maistą. Tėvai kartais užmesdavo frazę, kad greit numirsiu, tačiau į mano pasirinkimą šiek tiek atsižvelgė. Net ir gamindami mėsiškus patiekalus, pasirūpindavo gausesniu garnyru. Pradėjau ir pati dažniau gaminti maistą, o vėliau ir išsikrausčiau iš namų. Tada problemų nebebuvo, nes pati jau mokėjau viską gamintis. Deja, palūžau su veganizmu ir pradėjau maitintis vegetariškai. Vegane išbuvau apie pusantrų metų. Pokyčiams įtakos turėjo pinigų ir laiko trūkumas. Šiaip ar taip, netgi palūžus nepraėjau valgyti daug gyvūninės kilmės produktų. Dabar palaipsniui vėl grįžtu prie grynesnio veganizmo, nes tiesiog atsirado natūralus poreikis.

Ar buvo kilę sveikatos problemų?

Kiek kalbėjau su savo draugais, kurių didžioji dalis yra veganai arba vegetarai, dauguma po metų kitokios mitybos,  susidūrė su kokia nors liga. Aš pati susirgau bronchitu ir tai buvo pats ilgiausias ir rimčiausias sirgimas per visą gyvenimą. Dvi savaites pragulėjau lovoj ir lyg tyčia visas tas laikas sutapo su mokyklos atostogomis. Tada vienintelį kartą gyvenime teko gerti antibiotikus, kuriuos vertinu labai neigiamai. Daugiau jokių problemų nebuvo. Apskritai nesiskundžiu sveikata, nors nelabai ją ir tikrinuosi. Pasikliauju tuo, kad gerai jaučiuosi. Kas susiję su vitaminais ir įvairiomis medžiagomis, turiu šiek tiek žinių, tačiau neteikiu tam per daug reikšmės – nesu išprotėjusi dėl vitaminų ir niekada gyvenime negėriau papildų. Juk pats žmogaus organizmas pasigamina dalį vitaminų, o likusią gauna su maistu.

Taigi pagrindinis pokyčių motyvas – etinis?

Taip, 100%. Tačiau yra ir daugiau motyvų, pavyzdžiui, ekologinis. Neprisidedu prie fermų pramonės, kurios sukelia didžiausią užterštumą. Sveikatos aspektas taip pat nėra paskutinėje vietoje. Be to, niekada nebuvau mėsėdė, tačiau vaikystėje paprasčiausiai nesusivokiau, kad galiu nevalgyti mėsos. Kimšdavo kotletus, o jų visai nesinorėjo, bet nepagalvodavau, kas tuose kotletuose.

Kaip ekologiški gyvenimo įpročiai prasiskverbia į kitas gyvenimo sritis?

Rūšiuoju šiukšles, dažniausiai pati gaminuosi kosmetiką. Automobiliu, deja, tenka pavažinėti, nes gyvenu toli, tačiau kol gyvenau arčiau centro, važinėdavau dviračiu. Iš tiesų pastangos gyventi ekologiškiau daugiausia pasireiškia per visai mažus dalykus. Pavyzdžiui, dalyvaudama festivaliuose, maudydamasi ežere nenaudoju šampūno. Mečiau rūkyti, nes besimėtančių nuorūkų ir taip pilna. Tiesa, anksčiau rūkiau sukamą tabaką, bet net tada pirkau filtriukus, pagamintus ne iš plastiko, o iš popieriaus. Drabužius perku tik iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Jeigu kiekvienas žmogus atkreiptų dėmesį į tokias smulkmenytes, ekologinė planetos padėtis bent jau neblogėtų.

Metei rūkyti, o ar vartoji alkoholį?

Vartoju, tačiau labai minimaliai, nes tiesiog nebėra poreikio.

Ar atsirado žmonių, kurie pasekė Tavo pėdomis ir taip pat pakeitė mitybą?

Viename draugų rate visi žmonės buvo vegetarai, o kituose draugų ratuose žmonės į mane iš pradžių žiūrėjo keistokai. Galvojo, kad pokyčiai laikini, bet laikui bėgant jie patys tapo vegetarais. Tai galėjo būt ir mano indėlis, tačiau nebūtinai. Aš tikiu traukos dėsniu – kai pati atsisakiau mėsos, pradėjau traukti tokius pat žmones. Beje, jaunesnė sesė jau keletą mėnesių irgi nevalgo mėsos. Galima spėti, kad ima pavyzdį iš manęs. Automatiškai į šiuos pokyčius reaguoja ir mama, nes ji ir pati nėra mėsėdė, tačiau neatsisako mėsos visiškai. Vyresniems žmonėms koją pakiša konservatyvumas. Gyvuoja įsitikinimas, kad atsisakius mėsos būsi nuskriaustas svečių ratelyje ar kitomis aplinkybėmis, tačiau taip nėra. Pripranti prie pokyčių ir nejauti jokio diskomforto. Negana to, atsisakius mėsos, mano valgomo maisto įvairovė padidėjo, racione atsirado daug naujų augalinių produktų. Apskritai labai mėgstu gaminti, tad iš aplinkinių girdžiu, kad visko prigalvoju ir jeigu aš visada jiems gaminčiau, tuomet ir jie galėtų būti vegetarais. Tokios situacijos griauna nevykusį mitą, kad vegetarai neva valgo žolę. Išgirdusi klausimą „o tai ką tu valgai?“, dažnai paklausdavau lygiai to paties. Taip viename darbe, kuriame buvo daug mėsą valgančių žmonių, man atsivėrė akys. Jiems normalu kasdien valgyti kotletus, dešreles ir koldūnus.

Tokiais atvejais nepradedi moralizuoti?

Nebe. Buvo laikotarpis, kai užsidegusi veganizmo idėjomis netgi pykdavau, kad kažkas valgo mėsą. Paskui tai natūraliai praėjo. Tiesiog pagalvojau, kad nenorėčiau, jog man taip aiškintų. Kitas dalykas – labai atsibodo visi ginčai, aiškinimai ir diskusijos. Tas pats per tą patį. Kažkas pasako repliką ir jau žinai, ką sakys toliau. Dar būtų galima ginčytis, jeigu galėtum žmogų kažkiek įtikinti, tačiau jis kurčias net svariems argumentams. Žmogus turi savo įsitikinimus ir viskas. Diskusijos yra beprasmiškos. Kartais pastebiu, kad etiniai veganai susipjauna net tarpusavyje. Aš stoviu tokioj pozicijoj, kai suprantu abi puses. Manau, kad reikėtų vadovautis žmogiškumu ir atsižvelgti į tai, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę bei pasirinkimus. Jeigu tavo argumentai jo neveikia, tai geriau palikt ramybėje.

Tiesa, yra buvusi juokinga situacija, kai man dar buvo tas noras paironizuoti, o viena artima draugė valgė mėsą. Aš jai vis sakydavau: „Va, tu čia gyvuliuką valgai“. O ji sakydavo: „Nu, baik, nu, baik!“. Matydama, kad ji jautriai reaguoja, vis kažką pasakydavau, tačiau stengdavausi neperlenkti lazdos. Galiausiai ji pati (!) nusivedė mane žiūrėti filmo „Earthlings“. Paskui ji klausė manęs, kodėl aš jai nieko nesakiau apie tai, kas ten rodoma (bet aš juk sakiau, tik ji neklausė!). Po to filmo peržiūros draugė jau tris ar keturis metus maitinasi vegetariškai. Dabar ji sako, kad neįsivaizduoja, kaip galėtų valgyti mėsą. Taigi toks švelnus pabaksnojimas gali paskatinti žmogų pasidomėti maisto pramonės tamsiąja puse ir priimti sprendimą maitintis kitaip.

Veganai skirtingai vertina medų. Vieni jį vartoja, kiti – ne. Koks Tavo požiūris į šį produktą?

Yra žmonių, kurie myli bites ir jomis tinkamai rūpinasi. Bitės prineša medaus daugiau negu joms pačioms reikia per žiemą ir kai kurie bitininkai pasiima medaus perteklių. Jie nededa bitėms cukraus vietoj sunešto medaus. Būtent šių bitininkų elgesys man neatrodo neetiškas. Panašios nuomonės laikausi kalbant apie pieną, nors pati jo nemėgstu, nes man nemalonu suvokti, kad tai yra gyvūno išskyra. Tiesa, kartais svečiuose suvalgau sūrio, nes labai mėgstu valgyti. Turiu minty, kad tikrai laabai mėgstu valgyti ir kartais nesusilaikau (juokiasi). Taigi, jei močiutė laiko vieną karvę kaime, ją labai myli ir nešeria visokiais kombikormais, išveda pasiganyt ir pan., tai tame nematau gyvūno išnaudojimo. Išvis nematau skirtumo tarp šuns ir karvės auginimo. Aš labiau pasisakau prieš gyvūnų industrializaciją.

Koks Tavo santykis su sportu?

Anksčiau lankiau boksą, mėgstu važinėti dviračiu, žaisti stalo tenisą.

Ar draugas – irgi vegetaras?

Taip. Negalėčiau gyventi su visavalgiu. Na, nebent jis būtų labai supratingas, bet vis tiek būtų labai komplikuota.

Kaip atsidūrei Raw Inn‘e?

Pamenu, kad tuo metu buvau bedarbė ir pamačiau nuotraukas iš restorano atidarymo. Man ten viskas pasirodė labai faina ir nusprendžiau, kad norėčiau ten dirbti. Juo labiau, kad ir anksčiau buvo kilę minčių dirbti virtuvėje, nes žiauriai mėgstu gaminti. Žinoma, negalėjau savęs įsivaizduoti gaminančios mėsiškus patiekalus, nes man net prisiliesti būtų britku. Dėl to Raw Inn‘as pasirodė tobula vieta. Per pažįstamų pažįstamus paprašiau, kad atsiradus laisvai darbo vietai, mane parekomenduotų. Neilgai trukus sulaukiau kvietimo ten dirbti. Įgyta patirtis žiauriai faina, daug visko išmokau, pati nusipirkau galingą blenderį. Tačiau kaip 100% žaliavalgės savęs neįsivaizduoju. Darbą restorane mečiau, kai pradėjo kirbėti mintis, jog tikrasis mano pašaukimas visgi yra tapyba ir turiu siekti savo svajonės.

Ne pirmą kartą paminėjai, kad labai mėgsti gaminti. Parekomenduok ką nors gardaus.

Prisiminiau dievišką tofu receptą. Vienam gabaliukui tofu reikia sutrinti visą galvą česnako. Į sutrintą masę įberti druskos, maltų juodųjų pipirų ir kitų mėgstamų prieskonių. Galima įdėti ir pomidorų tyrės. Visą gabalėlį tofu reikia aptepti pasigaminta pasta, įdėti į foliją ir pakepti orkaitėje apie 20 min. Tada nuimti foliją ir dar truputį pakepti, kad apskrustų.

Ačiū už pokalbį!

P.S. Justės tapybos darbus galima rasti čia.

Parašykite komentarą