Kūrybos kampas 360°: ar TU jau prisidedi prie švaresnio pasaulio?

Rudeniui šuoliuojant į priekį, aš, Žalia Gentis, kreipiu žvilgsnį į tvaraus, darnaus ir kūrybingo gyvenimo idėjas. Taip atsiduriu socialinės iniciatyvos Kūrybos kampas 360° dirbtuvėlėse. Čia iniciatyvos autorius Giedrius Bučas su užsidegimu dalijasi mintimis apie darnų vartojimą, antrinį dizainą, atliekų rūšiavimą ir pokyčių svarbą. Klausau ir suprantu – už planetos gerovę bei būsimų kartų ateitį atsakingi esame kiekvienas iš mūsų. Užteks teisintis – metas keistis ir veikti!

 

Kūrybos kampas 360° – socialinė iniciatyva, plėtojanti darnaus vartojimo ir antrinio dizaino idėjas, besirūpinanti švaresnės ir sveikesnės aplinkos kūrimu. Kada ir kaip gimė ši iniciatyva?

Iš pradžių su žmona turėjome dizaino saloną ir dalyvaudavome parodose Europoje. 2015 m. rudenį, parodoje Helsinkyje, Suomijoje, radome antrinio dizaino (trash design) stendą. Susipažinome su dizaineriais Henriku ir Isa Enbomais, kurie gyvena iš antrinio dizaino kurdami interjerus bei gamindami baldus. Šią kuriančią porą pakvietėme į būsimą dizaino savaitę Kaune. Iki renginio dar buvo likę nemažai laiko, tad daug bendravome ir įsigilinau į šių užkietėjusių trash dizainerių darbo koncepciją. Labai aiškiai pamačiau, kad tvarumo koncepcija yra ne tik darbo, bet ir gyvenimo būdas. Taip pat atradau įvairios statistikos ir kilo daug minčių, kurios paskatino imtis pokyčių ir pačiam. Supratau, kad galiu gyventi darniau, auklėti vaikus kiek kitaip, parodyti vaikams ir aplinkiniams tvaresnio gyvenimo alternatyvas.

Taigi šie atradimai tapo stimulu, pagimdžiusiu projektą Kūrybos kampas 360°?

Taip. Atvažiavo minėti suomių dizaineriai, surengėm dirbtuvėles Ryšių kiemelyje ir pagamintus daiktus pardavėme aukcione, o pinigus padovanojome „Moksleivių techninės kūrybos centro“ merginų grupei, kuri siuva rūbus. Po renginio kilo idėja, kad reikėtų įsikurti dirbtuvėles – tokias, kokias turime dabar. Tiesa, galvojau, kad viskas vyks greičiau ir paprasčiau – tikėjausi palankesnio finansavimo ir veiklos rėmimo. Šiaip ar taip, 2016 m. rudenį atsirado Kūrybos kampas 360°. Bendradarbiaujame su tarptautine švedų organizacija Reach For Change, kurios šūkis – Geresnis pasaulis vaikams. Tapę šios organizacijos dalimi, kartu su kitų sričių specialistais Lietuvoje (sveikatos, psichologijos) siekiame skatinti ir kurti vaikams palankius pokyčius.

Suvokiau, kad reikia kažką daryti dėl savo vaikų. Klausiau savęs, ar galiu kažką pakeisti, palikti savo vaikams bent kiek kitokį pasaulį?

Šį rudenį iniciatyva švenčia metukų gimtadienį. Ką per tuos metus nuveikėte?

Praeitų metų ataskaitoje džiugina 440 vaikų sąrašas, kurie apsilankė dirbtuvėlėse. Surengėme keletą seminarų, viena iš lektorių – visame pasaulyje žinoma tvaraus gyvenimo entuziastė Bea Johnson, kuri moko, kaip gyventi nekuriant atliekų. Tvaraus gyvenimo idėjas skleidėme konferencijose, parodose, festivaliuose, suorganizavome antrinio dizaino objektų parodą Gyvenantys daiktai. Pradėjome rengti kūrybines antrinio dizaino dirbtuvėles, atidarėme draugiškų aplinkai ir antrinio dizaino daiktų parduotuvę.

Kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas – Kūrybos kampas 360°?

Kadangi veikla prasidėjo nuo kūrybinių dirbtuvių, iniciatyvą ir siejame su antriniu dizainu. Tokia mūsų pradinė žinutė – gaminti, kurti, mokyti žmones gyventi tvariau, mažiau vartoti. Atrastos patalpos yra mūsų kampas, kurio ieškojome. Na, o 360° tai yra ratas, kuris užsisuka, užsidaro. Jis tarsi rodo, kad kažko neišmesim, o perdarysim, panaudosim antrą kartą. Taip grįžtam į darnų vartojimą ir neperkam, reikia mažiau gaminti. 360° ratą matyčiau ir kaip spiralę, kylančią į viršų ir mažėjančią.

Kaip atrodo kūrybinių dirbtuvių renginiai?

Rankdarbių dirbtuvėlės vyksta grupėmis. Paskelbiame renginį ir kviečiam žmones registruotis bei atvykti. Susitikę bendraujam, kalbamės, dalinamės šviečiamąja informacija, siuvam daugkartinio naudojimo maišelius, atnaujinam baldus, gaminam inkilus, mokomės naudotis įvairiais įrankiais ir kt. Mokestis už renginį kol kas nėra fiksuotas – žmonės moka tiek, kiek atrodo verta, ir tai yra parama mūsų projekto vystymui.

Taip pat turime daiktų dirbtuvę, kuriai taikomas abonentinis mokestis. Į šias dirbtuves žmogus gali ateiti kada nori, naudotis mūsų patalpomis ir įrankiais.

Kokio amžiaus žmonės imlesni tvaraus gyvenimo idėjoms?

Manau, kad negalime išskirti vienos amžiaus kategorijos. Yra aktyvaus jaunimo, kuris rūšiuoja atliekas, atsisako nesveiko maisto, cukraus, sportuoja, sau iškelia įvairius su sveika gyvensena susijusius iššūkius. Taip pat yra ir tiesiog vartotojų, kurie gyvena nesigilindami. Lygiai ta pati įvairovė matoma ir vyresnių žmonių tarpe – vieni sako, kad jiems jau nebeverta kažką keisti, o kitiems įdomu, verta ir norisi naujovių.

Mokant sunkiausia su paaugliais, nes jiems norisi maištauti, atrodyti kietiems. Matydami nuotrauką su jūroje plaukiančiomis šiukšlėmis, kai kurie sako „o kaip gražu, kaip gera“. Tuomet bandau kalbėtis, nes manau, jog viduje jie puikiai suvokia, kaip yra iš tiesų. Lengviausia bendrauti su tais žmonėmis, kurie pasiruošę pokyčiams – Lietuvos sveikuolių stovyklose, Masters of Calm festivalyje ir pan.

Kokias idėjas skiepijate į renginius atvykusiems vaikams?

Noriu vaikams įskiepyti, kad ne mes turim tarnauti daiktams, o daiktai mums. Bendrauti irgi reikia ne su daiktais, su žmonėmis. Pvz., vykstant žaliajam gimtadieniui dirbtuvėlėse, raginau imti ir pagaminti dovaną gimtadienį švenčiančiam vaikui. Kam jas pirkti, jeigu galima pagaminti pačiam? Be to, vertybė yra ne daiktas, o kartu praleidžiamas laikas, draugystė, bendravimas. Kartais mėgstu paimti kokį dovanų maišelį ir pasiūlyti kartu žvilgtelti, kas tame maišelyje yra. Tada žiūrim – maišelis pagamintas iš popieriaus, tolimoje Kinijoje. Ištrauki dovaną, o ji vėlgi supakuota. Gavus saldainių dėžutę, kas svarbiau – viena ar kelios pakuotės, popieriukai, ar patys saldainiai? Tuomet klausiu, kam mes perkam ir mokam pinigus už pakuotes? Keliant šiuos klausimus, vaikai pradeda suvokti daugiau. Galvojame, kaip spręsti problemą, jeigu nėra kitų galimybių, kokias alternatyvas rinktis – galbūt pirkti sveriamus saldainius? Juk atsiradus naujiems vartojimo įpročiams ir kritinei masei, gamintojai ims atsižvelgti.

Esmė tokia, kad mes negalim nevalgyti, nevažiuoti automobiliu, turim turėti daiktus, rūbus, tačiau galbūt galima šiek tiek sumažinti kai kuriuos perteklinius dalykus, tokius kaip gražią pakuotę, kuri kartais gali sudaryti trečdalį visos daikto kainos.

Kaip tvaraus gyvenimo idėjos atsispindi Jūsų kasdieniame gyvenime?

Stengiuosi gyventi tiek tvariai, kiek leidžia galimybės ir vaizduotė. Tai visai paprasti dalykai, tarkim, mėgstu nusipirkti daiktus „Senukų“ broko skyriuje ir susiremontuoti. Tai yra ir ekonomiška, ir tvaru. Dabar, savo naujuosiuose namuose, didžiąją interjero dalį kursime remiantis antrinio dizaino principais ir vyraus minimalizmas. Turėsim daiktų tik tiek, kiek reikia. Sutarėm su žmona, kad net indaplovės nepirksim, nes turėsim 4 lėkštes, 4 dubenėlius, po 4 stalo įrankius ir kiekvienas išsiplausim savo (juk norint ekonomiškai naudoti indaplovę, reikia užkrauti pilną!). Daug daiktų bus prikelta antram gyvenimui. Parodysim žmonėms, kad antrinis dizainas gali būti preciziškas ir gražus, o ne akivaizdžiai matytis, kad baldas ar kitas daiktas pagamintas iš atliekų. Norisi, kad žmonės suprastų, jog galima gyventi kokybiškai panaudojant daiktus antrą kartą. Grįžtant prie kainos, tai nebus pigu, bet čia yra gyvenimo filosofija.

Ar ekologiškumas atsispindi mityboje? Galbūt esate vegetaras ar veganas?

Nesu vegetaras, bet, jeigu yra galimybė nevalgyti mėsos, aš jos nevalgau ir sąmoningai savo poreikiams jos neperku. Jeigu galimybės nėra, pavyzdžiui, išeini kažkur ir reikia pavalgyti, o pasirinkimo nėra, tuomet valgau ir mėsą. Taip pat su mėsos pirkimu susiduriu namuose, kur gyvena ir vaikai – jeigu staiga nutartume nebepirkti mėsos, jiems būtų šokas, tad su žmona vaikų požiūrį bandome keisti po truputį.

Iš tikrųjų aš daug svarstau apie mėsą, veganizmą ir vegetarizmą. Man priimtina mintis, kad mėsą gali valgyti tie, kurie gali ją patys pasiruošti, t. y. patys ir paskersti gyvulį, o ne pirkti mėsą parduotuvėje. Pirkti gatavą – nesąžiningas elgesys gyvūnų atžvilgiu. Kai sako, kad mes gimėme su iltiniais dantimis ir valgome mėsą nuo akmens amžiaus, tada sakau, kad ir elkimės kaip akmens amžiuje – pasiimkim ietį ar kitą ginklą, eikim į mišką, susidurkim akis į akį su gyvūnu ir pasiruoškim tą maistą. Bet kai dabar gyvūnai yra kankinami, uždaromi ir laikomi nežmoniškomis sąlygomis, nemanau, kad tai yra gerai. Taigi neturiu labai griežtos pozicijos, tačiau manau, kad turėtume būti sąžiningesni tiek su gyvūnais, tiek aplinkosaugoje.

Ką turime omenyje paminėdamas aplinkosaugą?

Na, naudojame plastiką, kuriuo užteršiame miškus ir vandenis. Žuvys priryja plastiko, gyvūnai įsipainioja į pakuotes, paukščiukai nugaišta sulesę kramtomąją gumą ir t. t. Dažnai kyla klausimas – ar mes tobulėjame, progresuojam, ar priešingai – degraduojam? Man rodos, kad degraduojam, nes susikuriam sau patogią aplinką, maišelius, pakuotes, gabenam naftą ir t. t., bet nesugebam susitvarkyti. Jeigu teršiam aplinką ir paliekam didelę netvarką, tai reikia kažką keisti ir keisti labai rimtai. Juk tai mūsų atsakomybė. Mes esam gamtos dalis ir turim gyventi darniai. Gyvūnas gamtoje negali pasirinkti – įsivėlęs į plastiko pakuotę, negali nieko pakeisti. Tas pats ir su gyvūno auginimu bei valgymu. Reikėtų auginti humaniškai, skerdžiant atsisveikinti su gyvūnu ir padėkoti Aukščiausiajam, kad mes turim šį maistą.

Tenka susidurti su vidinėmis dilemomis, kai negalite elgtis taip, kaip Jums atrodo tinkamiausia?

Tenka. Labai save kankinu, jeigu prekes reikia pirkti pakuotėse. Su žmona naudojame daugkartinius maišelius, bet, jeigu netyčia jų neturime, tada viena ranka tarsi tiesiasi link reikalingos prekės, o kita trinkteli ir sako „neimk“. Tokiais atvejais bandome ieškoti sprendimo, pvz., susirasti parduotuvėje tuščią dėžutę, į kurią būtų galima įsidėti produktus. Kartais būna, kad nepastebiu, kai kasininkė išima prekes iš ilgai ieškotos dėžutės ir sudeda į maišelį. Net pyktis suima.

Taip pat viduje negera, kai mieste ar festivaliuose nėra galimybių rūšiuoti atliekas. Jei tik galiu, paimu šiukšles ir išrūšiuoju parsinešęs namo. Visgi būna situacijų, kai, tarkim, einu į verslo susitikimą ir negaliu neštis šiukšlių su savimi.

Ar aukšti reikalavimai sau netrukdo palaikyti harmoningų santykių su kitais, kurie elgiasi  kitaip ar net priešingai?

Anksčiau tikrai pykdavau ant kitaip besielgiančių, bet augant sąmoningumui supratau, kad pokyčiams reikia laiko. Žmonėms reikia susivokti, tad reikia ne pykti ant jų, o padėti susivokti greičiau. Taigi, kai galiu, visada padiskutuoju. Ne piktai, o tiesiog paklausiu, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Kartais bekalbant lyg ir atsiranda susipriešinimas, tačiau iš jo tikrai galima išeiti, pvz., kalbant apie atliekų rūšiavimą žmonės sako, kad viską meta į bendrą konteinerį, nes rūšiavimo konteineriai labai toli. Aš pasiūlau įsivardinti, kodėl visgi verta rūšiuoti, jeigu reikia, pats pateikiu faktų ir statistikos. Suvokus rūšiavimo prasmę, lengviau pabandyti pavežioti šiukšles tolesnį atstumą ir pajausti, kaip gera elgtis atsakingai, atkreipti dėmesį, kokie kiekiai susidaro rūšiuotinų atliekų. Galiausiai kyla impulsas nueiti pas namo seniūną ar parašyti laišką į savivaldybę, kad pasirūpintų, jog rūšiavimo konteineris atsirastų prie namų. Viskas prasideda nuo asmeninio pasiryžimo ir iniciatyvos. Niekas nevyksta, jeigu pats to nenori. Kaip kartais sakau – juk kilus asmeninėms problemoms, visada atrandam sprendimus: kaip spręsti, su kuo, kada. O štai šiukšlės jau atrodo ne asmeninio gyvenimo dalis, tačiau, iš tikrųjų, yra!

Jeigu daiktą pirkau, mokėjau pinigus, suvartojau, tai turiu ir susitvarkyti pats, o ne kažkas kitas.

Dažnai sulaukiate skeptiško požiūrio į Jūsų veiklą?

Skepticizmo tikrai daug. Manęs klausia, kam man reikia visų tų iniciatyvų, ar manau galintis pakeisti pasaulį. Sako, kad vienas juk nieko nepadarysiu. Tuomet raginu prisijungti, kad būčiau jau ne vienas. Sulaukiu atsakymo, kad žmogus neturi laiko, o aš klausiu, kaip, jo suvokimu, laikas matuojamas. Klausiu, ar žmogus turi vaikų ir, ar nenori laiko skirti savo vaikų labui? Be jokios abejonės, teigiamiems ekologiniams pokyčiams reikia laiko ir pastangų, bet, o ką mes darom šiame pasaulyje?

Nejaugi norime po savęs palikti kalnus šiukšlių? Kaip aš sakau, kartais reikia vidinio poreikio ir piktumo kažką daryti, kad viskas vyktų greičiau. Visuomenė turi pakeisti savo mąstymą vartojimo bei aplinkosaugos klausimais ir suprasti, kad kiekvienas iš mūsų atsakingas už tai, kokią planetą paliksime ateities kartoms. Tik tuomet mes pradėsime ieškoti būdų, kaip gyventi darnoje bei keisti savo gyvenseną, pirmiausia reikalaudami to iš savęs, o tuomet – iš aplinkinių ir atsakingų institucijų.

Duokite patarimą tiems, kurie nori pokyčių, tačiau trūksta stimulo, savotiško spyrio į užpakalį?

Rekomenduočiau pažiūrėti filmą Trashed. Jis mane labai užkabino – manyje paliko gilų randą ir privertė suprasti, kad negalima taip gyventi, kaip gyvenam, kad turim stengtis dėl savo vaikų ir kitų kartų. Jeigu viskas vyks taip, kaip dabar, tai bus labai baisu. Mes neturėsim kuo kvėpuoti. Manęs jau nebus, bet matau ateitį ir man būtų labai skaudu, jeigu nebūčiau nieko padaręs, kad jie gyventų geriau. Dabar jau ramiau, nes jau esu kažkiek padaręs, kažką išmokęs, jau bent pasako „šitas tai nukreizėjęs, išprotėjęs, kaip jis čia ką daro?“. Jei matau šiukšlę, pakeliu ir prie kitų žmonių, o jiems tai gali atrodyti keista. Kai buvom prie jūros, apsitvarkėm plotelį, kuriame apsistojom. Žinoma, skaudu, kad negali sutvarkyti visko. Norėtųsi, kad visi apsirinktume ten, kur apsistojame, ir, be abejo, nustotume šiukšlinti.

Ačiū už pokalbį, Giedriau! Tikiu, kad šios mintys neliks be pėdsakų – išjudins pokyčius bent vieno Gentiečio galvoje ir gyvenime!

 

Akimirkos iš Kūrybos kampas 360° gyvenimo:

Viena netikėta idėja. Prisijunk!

  1. Dziaugiuosi kad atsiranda vis daugiau tokiu zmoniu! Mano tokios pat idejos jau seniai. Tik nemoku gaminti, bet viska stengiuosi kaip nors, kam nors vel panaudoti.

Parašykite komentarą