CARLOS CASTANEDA 11-os knygų rinkinys: 1500 puslapių įsitraukimo ir atmetimo

Turiu pripažinti, kad tai yra storiausia ir daugiausia prieštaringų jausmų sukėlusi mano perskaityta knyga – CARLOS CASTANEDA 11os knygų rinkinys. Tai antropologo istorija apie savo mokinystę pas jakių genties indėną Chuaną Matusą, kuris, pasitelkdamas neįprasčiausius būdus, keitė Carloso suvokimą apie save ir pasaulį. Autoriaus teigimu, aprašyta patirtis yra visiškai autentiška, o ne išgalvota, kaip linkę tvirtinti skeptikai.

Prieš keletą metų šias knygas buvo galima susirankioti tik atskiromis dalimis – po vieną ar dvi knygas vienoje. Išskyrus paskutinę – 11-ąją knygą, kuri dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą ir pirmą kartą pasirodė būtent šiame rinkinyje.

Na, o aš ir užsiėmiau rankiojimu ir pavienių knygų skaitymu. Buvau perskaičius, regis, aštuonias ar devynias. Beskaitant didžiulį smalsumą ir įsitraukimą keisdavo atmetimas ir vidiniai prieštaravimai. Keisčiausia, kad po kurio laiko iš Peru kilusio antropologo Carlos Castaneda knygos mane vėl traukdavo lyg magnetas. Gal ne atsitiktinai? Visgi šios knygos apie magiją/šamanizmą (jose iki galo nesutariama dėl sąvokų). Juk šamanizmas yra vakarietiškų smegenų laužytojas, kuris traukia arba atstumia, gąsdina ir trikdo. Vien ko vertos tokios sąvokos kaip: tonalis, nagvalis, antrasis dėmesys, surinkimo taškas, neorganinės būtybės. Kai kurie žodžiai yra žinomi, tačiau Carlos Castaneda knygose naudojami visiškai kita prasme: matymas, sapnavimas, valia, sąjungininkas, ketinimas. Naujas prasmes perkąsti ne visada lengva.

Įsigijusi ir po metų rimtai įsivažiavusi skaityti šią storą knygą, kurioje patalpintos visos dalys, jaučiausi panašiai kaip seniau. Malonumą, susidomėjimą, įsitraukimą keisdavo atmetimas, noras mesti knygą į šoną arba netgi suplėšyti. Tačiau, pusiau juokais, pusiau rimtai atrodė, kad tai lyg karma, kurią turiu išpirkti – jeigu neperskaitysiu iki pabaigos, po kurio laiko vėl ir vėl kirbės noras skaityti iš naujo. Tad ėjau iki galo ir maždaug per tris mėnesius įveikiau.



Šios vienuolika knygų yra panašios ir tuo pačiu skirtingos, tad apie nuoseklią apžvalgą nė nesvajoju. Tiesiog pasidalinsiu keletu įžvalgų, citatų ir atradimų.

(1) Šios knygos neskatina psichotropinių augalų vartojimo. Perskaičius pirmąsias dvi knygas galima susidaryti įspūdį, kad rūkomieji mišiniai, durnaropės ir psichodeliniai kaktusai, pagal šį mokymą, yra gėris ir būtinas įrankis siekiant praplėsti sąmonę. Nieko panašaus – tereikia skaityti toliau.

(2) Skaitant šią knygą, nebūtina viską stengtis priimti už gryną pinigą. Nepriklausomai nuo to, koks procentas aprašytų įvykių yra autentiški. Jeigu smegenys ima kaisti, į viską galima pažvelgti kaip į istoriją su fantastikos elementais. Taip, kaip žiūrimi filmai apie Harį Poterį. Antra vertus, jeigu smegenys lanksčios ir/ar turima patirtis ezoterinių praktikų srityje, informacija bus priimama kitaip nei tokio skaitytojo, kuris yra visiškai žemiškas ir skeptiškas. Nors, ar visiškai žemiškas ir skeptiškas žmogus imtų į rankas Carlos Castanedos knygas? Hm.

(3) Man ši knyga atrodo kaip saviugdos lobynas. Manyčiau, kad net neketinant šamanauti, kai kurias idėjas labai verta pritaikyti praktiškai ir dėka to nugyventi savo gyvenimą turint daugiau blaivaus proto. Pavyzdžiui, mane labai pagavo idėja, kad žmonės elgiasi taip, lyg gyventų amžinai. Jie lengvai įkrenta į beprasmes dramas, mėgaujasi aukos vaidmeniu ir neprisiima atsakomybės už savo mintis, žodžius, veiksmus, gyvenimą. Tuo tarpu, žmogus, kuris visad jaučia mirties kvėpavimą į kaklą, elgiasi atsakingai. Jis yra ryžtingas, atlaidus, susitelkęs. Būtent ši idėja mane skatina mažiau sau pataikauti, rečiau įsižeisti ir palaipsniui atsisakyti kvailų principų.

(4) Jei atvirai, negaliu prisiminti, kaip pirmą kartą gimė noras paskaityti Carlos Castaneda knygas. Galiu tik spėti, kad apie jas sužinojau pradėjusi domėtis Pietų Amerika ir indėnais, vėliau – viso pasaulio gentimis, jų papročiais, ypatumais, simbolika. Na, o šioje knygos pagrindinis magas/šamanas yra don Chuanas – jakių genties indėnas, o pats knygos autorius – antropologas, kilęs iš Peru. Mano džiaugsmui, knygoje gausu įdomių detalių ir ispaniškų žodžių, susijusių su indėnų paveldu. Pavyzdžiui, sužinojau, kas yra guaraches batai, demblis, ramada. Ir dar. Nukrypsiu nuo temos, bet noriu paminėti – beskaitydama šią knygą radau paminėtus lietuvius!

(5) Šios knygos pridėtinė vertė – puikus humoras. Aštrialiežuvių knygos personažų pareiškimai tiesmukai išversti į lietuvių kalbą, tad knygos paraštėse pieštuku prisižymėjau nemažai :D simbolių. Knygoje galima rasti tokių epitetų kaip subinės skausmas ar karvašūdis padangėje, taip pat netikėtų klausimų: šiki? arba ką ten veiki kišenėje, gal žaidi su savo galiuku?



Pabaigai – šiek tiek patikusių citatų:

Graužkis ir svarstyk prieš ką nors nuspręsdamas, tačiau kai jau nusprendei, galvos nebesuk, nesikankink, nes tavęs jau laukia milijonai kitų sprendimų. (124 psl.)

Norai visuomet mus daro nelaimingus. Kai jų atsisakome, tai net pats mažiausias dalykas atrodo tikra dovana. (173 psl.)

Pasaulis yra šioks ar toks, anoks ar kitoks tik todėl, kad mes sau sakome, jog jis toks yra. (214 psl.)

Tu toks svarbus pats sau, kad manai turįs teisę pykti. Toks reikšmingas, kad gali apsisukti ir nueiti, jei kas nors vyksta ne pagal tavo norą. Turbūt manai, kad tuo parodai tvirtą charakterį? Nesąmonė! Esi silpnavalis ir pasipūtęs ir savimyla! (254 psl.)

Viskas priklauso nuo pasirinktos krypties, – aiškino don Chuanas. – Galime tapti arba apgailėtini, arba stiprūs. Abiem atvejais pastangų reikia tiek pat. (342 psl.)

Pasak don Chuano, jau tokia esanti žmonių giminė: mums labai patinka klausinėti, kaip elgtis, tačiau dar labiau mėgstame prieštarauti ir nedaryti to, kas siūloma, o galop imame neapkęsti to paties asmens, kurio prašėme patarti. (634 psl.)

Kai įsižeidžiame ant artimų žmonių dėl kokių nors jų poelgių, silpnėjame. Mūsų puikybė trokšta, kad mes ilgą laiką gyventume įsižeidę. (839 psl.)

Don Chuanas buvo tikras, jog kaip tik asmeninio reikšmingumo jausmui patenkinti išeikvojama didžioji mūsų energijos dalis. Ypač akivaizdus pavyzdys yra mūsų nuolatinis nerimas dėl to, kaip mus priims, kaip atrodome ir kokį įspūdį darome. Mums visada be galo svarbu, ar patiksime kitiems, ar mus įvertins, ar mumis gėrėsis. Jei sugebėtume bent iš dalies atsikratyti asmeninio reikšmingumo jausmo, mums atsitiktų du nepaprasti dalykai. Pirma, būtų išlaisvinta energija, kurią eikvojame savojo svarbumo iliuzijai palaikyti. Antra, ta išlaisvinta energija mums suteiktų galimybę įsiskverbti į antrojo dėmesio sferą, o tai leistų bent akies krašteliu žvilgtelėti į tikrąją visatos didybę. (1119 psl.)

Kiekvienas žmogus turi du vidinius balsus – dvi sąmones. Viena visiškai priklauso mums ir panaši į tylų balsą, kuris ragina siekti tvarkos, sąžiningumo ir tikslo. Antroji tarsi įbrukta iš išorės. Ji sukelia mums konfliktus, vidinius ginčus, abejones, beviltiškumo jausmą. (1245 psl.)

Kiekvienas idiotas gali teisti. Teisdamas kitus gausi iš jų tik tai, kas blogiausia. Mes, visi žmonės, esame kaliniai ir būtent ši nelaisvė verčia mus elgtis taip pasigailėtinai. Tavo iššūkis – priimti žmones tokius, kokie jie yra! Palik juos ramybėje. (1336 psl.)

Parašykite komentarą