Ar mokam rinkti šviesą tamsoje?

Šį rudenį pamėgau fotografiją tamsoje, pasitelkus trikojį. Naktinė fotografija reikalauja susitelkimo. Reikia nešiotis trikojį ir vis jį išskleisti. Reikia šiek tiek daugiau kantrybės beieškant tinkamos ekspozicijos, nes paspaudus fotoaparato užraktą tenka luktelėti, kol išvysi kadrą. Kartais 10, 20 ar 30 sekundžių. Jeigu nori ir moki – lauki dar ilgiau. Kartais netikėtai ima lyti ar vos pastebimai purkšti lietus. Arba snigti. Maži lašiukai, patekę ant objektyvo, subjauroja arba pagražina kadrą. Kartais šąla rankos.

Ir visgi esmė kitur. Esmė – Šviesoje. Tai mano sąmonėje nušvito prisiminus išvyką į Latviją. Temstant fotografavau jūrą Liepojos paplūdimyje. Tuomet 20 sekundžių laukiau fiksuojamo pajūrio vaizdo ir išgirdau klausimą:

– Ką matai?.. Nieko nematai?..

– Dar nieko. Renku šviesą, – atsakiau.

Suvokiau, kaip tai magiška, nes aprėpia toli gražu ne vien fotografiją. Tiesiog… šviesos dalelių yra ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio tamsu, o mes, žmonės, galim būti kaip fotoaparatai ant trikojų. Nebijoti tamsos ir be reikalo nesiblaškyti į ją žiūrėdami. Tiesiog rasti atramą ir tyliai bei kantriai rinkti šviesą. Kuo tamsiau, tuo kantriau.

Deja, kartais pamirštam, kad tamsa turi savito žavesio = pamirštam, kad net sunkūs išbandymai su savim neša kažką nuostabaus, jie gali pavirsti į „gražiausias nuotraukas“, mus subrandinti.

Įgudę pasiimti iš tamsos/išbandymų viską, ką gero jie gali suteikti, paaugame. Ir liaujamės manyti, kad visas gėris slypi tik dienoje/lengvume.

Būkim drąsūs.

<…>

fb-2000
Liepoja: pajūry dulkia lietus. Nuotrauka iš Žalios genties archyvo.
2016-11-04-merkines-piramide
Merkinės piramidė. Nuotrauka iš Žalios genties archyvo.

Parašykite komentarą