12 nuoširdžių pokalbių / projektas „Būti Moterimi“

Vieną vasaros naktį negalėjau užmigti ir galvojau apie moteriškumą. Netrukus būsiu 27-erių, tačiau vis dar gerai nesuvokiu, kas yra moteriškumas. Koks jis? Ar mano pamėgti plėšyti džinsai ir sportbačiai tikrai nesuderinama su moteriškumu? Kur slypi moteriškumo paslapties tiesa, o kas tėra stereotipai?.. Tą pačią naktį perbėgau savo Facebook’o draugų sąrašą ir susirašiau panašaus amžiaus drauges bei pažįstamas, kurias norėčiau pakalbinti moteriškumo tema. Vadovaudamasi tuometiniu impulsu ir galvoje kirbančiais klausimais susirašiau apie 20 jaunų moterų, kurios man atrodė įkvepiančios, įdomios, moteriškos ir/arba tokios, kurių niekaip nepavadinčiau neutraliomis. Pradėjus vykdyti sumanymą, sąrašas kuklėjo ir… džiaugsmingai finišuoju su 12 nuostabių pokalbių apie moteriškumą, grožį, meilę sau, kompleksus, stereotipus, santykius, gyvenimo pamokas, pokyčius, kūrybą, Dievą… Nuoširdžiai noriu, kad šie pokalbiai pasiektų kuo daugiau moterų – kad kiekviena iš jų pokalbiuose rastų įkvėpimo labiau save vertinti ir augti, drąsos skleistis ir žydėti autentiškumu.

Šis įrašas – viso projekto intro, mažos dalelės iš visų pokalbių. Jei susidomėsi, skaityk ir/arba atsisiųsk pilną projekto e. variantą ČIA

Meilė sau…

Liucina: Meilę sau išreiškiu pirmiausia leisdama sau būti – čia ir dabar, taip, kaip tą akimirką jaučiuosi. Negraužiu savęs ir nesigailiu dėl nieko, ką padariau ir pasakiau, nes žinau, kad būtent taip tą akimirką jaučiausi.

Giedrė: Anksčiau, kai atsirado didesnė finansinė laisvė, meilė sau buvo išreiškiama daiktais. Dabar tai persiformavo į gerus įspūdžius: keliones, poilsį, naujų vietų pamatymą, bendravimą.

Moteriškumas, moteriška energija…

Kristina: Tikra, tyra moteriška energija man atrodo visiškai nepriklausoma nuo visuomenės dogmų, normų ir… įsivaizdavimų. Ji tiesiog egzistuoja pilniausia šio žodžio prasme. Ji YRA, kaip yra gamta ir jos reiškiniai: kartais švelni ir rami, kartais audringa, nenuspėjama, spontaniška.

Miglė: Man moteriškumas labiausiai asocijuojasi su žavumu, paslaptimi, vidine šiluma. Moteris atrodanti taip, lyg kažką slėptų, yra tokia, kuri labiausiai traukia akį.

Moters kūnas…

Greta: Visada žavėjausi žmogaus kūno estetika. Jei reikėtų išskirti kūno dalį, kuri yra pati patraukliausia ir gražiausia, manau, sakyčiau, kaklas ir pečių linija. Tiek moterų, tiek vyrų fizinė magija slypi ten.

Monika: Man patinka gražus kūnas, moters kūnas. Visų pirma, jaučiuosi graži ir pasirinktas saviraiškos būdas – erotiškos nuotraukos asmeniniame Facebook profilyje – būdas parodyti savo kitą pusę. Man tai yra svarbu. Jeigu nesijauti sau gražus ir savęs nemyli, tai negali mylėti ir kito, negali net priimti meilės iš kito žmogaus. Pasakysiu labai atvirai – toks drąsus elgesys galimai susijęs su mokyklos laikais. Kai esi bjaurusis ančiukas, o vėliau išsilaisvini ir atrandi, kas tau tinka bei patinka, kai pradedi jaustis laisvai, tuomet norisi rodyti pasauliui, kad gerai jautiesi ir atrodai. Išmokau mylėti save – ir tai man yra didelis laimėjimas!

Moteris ir emocijos…

Justina: Kiek pastebėjau, moterys yra labai linkusios į savigraužą ir netgi mėgaujasi blogomis emocijomis. Tai yra destruktyvu. Tačiau pats jautrumas yra nuostabus dalykas. Vyras visada jaučia, kada verkiama dėl pasirinkto aukos vaidmens, o kada iš jautrumo, susigraudinus. Susigraudinusi moteris nieko nekaltina, priešingai nei tada, kai pasirenka būti aukos vaidmenyje.

Iveta: Emocijos iš esmės yra dvejopas dalykas. Manau, kad, nors jas reikia reikšti, tačiau labai sveika nepamiršti ir adekvatumo. Emocijos žmogui – ir dovana, ir bausmė. Turbūt viskas, kas laiku ir vietoje bei nesitęsia tiek, kad jau būtų galima klinikines diagnozes rašyti, yra tinkama.

Stereotipai…

Jurgita: Įkalina. Kartais sunku nuo jų pabėgti. Verta  mokytis atskirti, ko nori pati, o kur bandai pataikauti, įtikti kitiems.

Kristina: Stereotipų spąstai yra tikriausiai pačios pavojingiausios pinklės. Linkiu visiems – ir moterims (įskaitant ir save), ir vyrams – išsivaduoti iš jų. Manau, tai būtina tam, kad pagaliau priimtume save ir kitus tokius, kokie esame. Vadovaudamiesi stereotipais, ne tik „užsidarome“ į savo egzistencijos dėžutę. Mes prarandame galimybę matyti pasaulį tokį, koks jis yra: spalvingą, įvairų, nepaklūstantį kažkieno įsivaizdavimams.

Agnė: Ėmė atrodyti, kad stereotipu tampa ta moteris, kuri turi sugebėti viską. Padaryti stulbinančią karjerą, kartu auginti krūvą labai tobulų vaikų, kurie labai lavinami ir užaugę bus dar tobulesni. Taip pat ši moteris turi bent du nuostabius pomėgius, sportuoja, visur viską spėja ir dar yra kokia nors čempionė.

„Vyriškos moterys“, „moteriški vyrai“…

Miglė: Šios sąvokos atsirado iš baimės. Baimės, kad kažkas kitas yra kitoks nei nustatyta „norma“. Save identifikuoju kaip vyrišką moterį (ne išvaizdos, o ambicijų prasme). Ir niekada dėl to nesukau galvos. Aišku, visada atsiranda tokių, kurie mano, kad posakis „boba su kiaušais“ yra įžeidimas. Bet čia jau priklauso, iš kurios pusės pažiūrėsi. Man tai atrodo kieta ir faina. Kita moteris galbūt ir įsižeistų. Viskas atsiremia į tai, kiek žmogus pasitiki pats savimi. Kuo jis labiau savimi nepasitiki, tuo labiau jį gąsdina visa, kas yra „ne pagal normą“.

Greta: Kaip pavienės savybės, tiek moteriškos, tiek vyriškos, yra pozityvios ir neturi jokios neigiamos konotacinės uodegos. Kažkodėl problema atsiranda prikabinus tą uodegą vienai ar kitai lyčiai. Sveiki atvykę į seksizmo stovyklą! Niekada to nesupratau. Manau, pamirštama, jog visos savybės yra visų pirma žmogiškosios. Taigi bendros ir universalios visiems.

Kompleksai…

Agnė: Teko pamilti strazdanas, nosį, kuri ilgą laiką atrodė labai negraži, ausis, šviesią odą… Oi, kiek visko nemylėjau. Pavyko palaipsniui. Kaip jau minėjau, labai svarbi bendra žmogaus branda, suvokimas, kad esi šiek tiek daugiau nei tavo fizinis kūnas, o taip pat ir aplinka. Kai atsirado žmogus, mylintis ir tą nosį, ir visa kita, aš po truputį ir pati pradėjau į viską žiūrėti kitaip. Palaipsniui pradėjau veidrodyje matyti vis simpatiškesnę moterį.

Iveta: Tikrai turiu kompleksų ir net nežinau, ar galiu sakyti, kad dabar jų turiu mažiau nei kadaise. Tiesa, dabar suvokiu savo vertę, žinau savo stipriąsias puses ir tai, kad jos atsveria tam tikrus trūkumus, tad tiesiog į juos kitaip reaguoju. Vis dėlto kasdien esu sau kritiška, daug kartų pagalvoju, kad esu nepakankamai protinga, atidi, darbšti, graži, liekna, elegantiška… Kritiškumas, deja, yra didelis nuodas, stipriai apsunkinantis gyvenimą, ir, nors stengiuosi kuo mažiau beprasmiškos savigraužos įsileisti į gyvenimą, vis dėlto šioje srityje dar turiu ką nuveikti.

Moteris ir kūryba, šokis…

Martyna: Kūryba – tai savotiška meditacija. Tapymas ir siuvimas mane taip įtraukia, kad pažiūriu į laikrodį ir matau, jog jau naktis, bet būna taip faina, kad norisi tęsti pradėtą veiklą, o ne eiti miegoti.

Miglė: Niekada nebuvau gera kalbų sakytoja. Savo emocijų išreikšti žodžiu – nekenčiu ir dažnai nenoriu. Šokant nereikia nieko sakyti. Niekas neturi tavęs girdėti. Ne visiems ir reikia suprasti. Bet šokant išsakai ir išjauti viską: kas gera, kas bloga, ir tai, ko niekada neįgarsintum. Nuostabus jausmas.

Įkvepiančios moterys…

Jurgita: Bene kiekviena moteris turi savybių, kurių gali pasimokyti. Todėl svarbu ir smagu bendrauti su moterimis, kurios pasižymi savybėmis, kurių tu stokoji. Tada gali mokytis, būti įkvėpta.

Justina: Aplink labai daug nuostabių moterų, iš esmės kiekviena moteris, net jeigu ji jaunesnė už mane, turi kažką žavaus ir įkvepiančio. Taigi visos moterys yra įkvepiančios :) Apskritai pati moteriška energija, jeigu ji teisingai atskleista ir nukreipta, yra įkraunanti. Kaip elektra. Ne veltui vyrai menininkai pasirenka mūzas ir, pasitelkdami jų skleidžiamą energiją, sėkmingai kuria.

Moteris ir apranga…

Liucina: Drabužiai – tai būdas išreikšti save. Tokia pat moteriška jaučiuosi dėvėdama suknelę ir dėvėdama kelnes. Moteriškumas ir energija sklinda iš vidaus, dažnai šnekėdama su žmonėmis net neatkreipiu dėmesio, ką jie apsirengę, nes žvelgiu į jų akis, bandau pažinti, ką jie šiuo metu išgyvena, kuo gyvena.

Martyna: Moteriškai galima atrodyti tiek dėvint suknelę, tiek kelnes, tačiau gali skirtis elegantiškumo lygis. Dėvint kelnes galbūt dažniau atrodoma neelegantiškai. Tačiau moteriškumas ir elegancija juk nėra tapatu!  Be to, dėvint suknelę tyko kiti pavojai – lengva nuo elegantiškumo nejučia pereiti prie vulgarumo.

Meilės pamokos…

Sima: Išmokau neieškoti savęs kitų žmonių lūkesčiuose, nereikalauti iš savęs būti „visų skonio“. Išmokau nesmerkti kitų bei būti nuoširdesne. Nebijoti savo jausmų, net jeigu į juos ir nėra atsakoma tuo pačiu. Lioviausi keisti žmones pagal savo vertybių skalę, juos „tobulinti“, stengiuosi skatinti kiekvieno individo unikalumą, nes ir pati to norėčiau iš kitų.

Liucina: Išmokau, kad niekas iš manęs neatims… manęs. Kad ir kas benutiktų, rasiu jėgų ir vėl pakilti. Pirmos meilės pamokos buvo labai skaudžios. Tuomet sakydavau „daugiau niekada“, tačiau šiandien suprantu, kad tikra stiprybė ir grožis yra gyventi atvira širdimi nepriklausomai nuo patirčių, kurias esame turėję.

Šeimos kūrimas…

Monika: Daug domėjausi psichologija, todėl šeimos kūrimą sieju su auklėjimu ir šeimoje matytu pavyzdžiu. Ir pati jaučiu įdiegtų tam tikrų baimių, kai kuriose situacijose – įdiegtą drąsą. Iš tiesų nuo šeimos negaliu atsiriboti. Galiu būti laisva nuo visuomenės, tačiau šeima poveikį daro. Kalbant būtent apie santykius, mano tėvai yra gerokai vyresnio amžiaus negu daugelio draugų ir santuokoje yra beveik tris dešimtis. Žvelgiu į juos ir nenustoju žavėtis. Aš taip pat neskubu kurti šeimą. Bijau pagalvoti apie skyrybas bei vaiko auginimą nepilnoje šeimoje, todėl ieškau tikrai tinkamo vyro ir manau, kad būnant 30-ies sukurti šeimą yra nuostabus laikas.

Iveta: Dabar esu Azijoje ir suprantu, kokia laiminga buvau, kad gimiau Europoje – moterys čia patiria neįtikėtiną spaudimą kuo greičiau susituokti! Žinoma, nesakysiu, kad vienas kelias yra teisingas, o kitas – ne. Manau, kad kiekviena moteris turėtų gerai įsiklausyti į tai, kaip pati jaučiasi, ko nori ir kaip dėlioja prioritetus savo gyvenime. Vis dėlto negalima neigti aplinkos įtakos. Kai ji itin stipri, tuomet ir vidinį balsą sunkiau išgirsti.

Santuokoje…

Sima: Niekas nepasikeitė, abu vis dar esam nesuaugę valkatos su įsivaikintu katinu, kuris tapo mūsų dienų vargu ir finansiniu skausmu. Daug planuojam, bet aš, su savo ožkišku užsispyrimu, sabotuoju visus nutarimus. Stengiuosi egzistuoti minimaliu režimu, dėl kurio siela tikrai nušviesėjo. Gyvenu paprastai ne iš prievolės, bet dėl pasirinkimo. Išnyko baimė – nesėkmės, savo nevykėliškumo, emocijų rodymo, buvimo savimi.

Giedrė: Santuokoje pamačiau, kad esu linkusi į kompromisus ir noriu atiduoti žmogui tiek, kiek gaunu. Jeigu iš žmogaus gaunu daug, nesu tas parazitas, kuris vartoja. Sakau, kad santuokoje tapau geresniu žmogumi, nors nežinau, kiek lemia santuoka, o kiek tiesiog būtent tas vyras, su kuriuo esu, kuris man padeda būti geresniu žmogumi. Apskritai mano vyras yra pirmas žmogus, kuriam leidau manimi rūpintis. Santykių pradžioje jis turėjo dvejonių būtent dėl to, kad siekiau būti stipri. Iš baimės jį prarasti leidau sugriūti barjerams ir santykiai įgavo daugiau sklandumo.

**********

Nori daugiau pokalbių, pamąstymų ir nuotraukų? Prašom.

Dvejoji? Žvilgtelk į pokalbių antraštes:

antrastes

Keletas netikėtų idėjų. Prisijunk prie diskusijos!

    1. Ačiū! Pirmas toks didesnis blynas, tad netgi šiek tiek jaudinausi paleisdama į dienos šviesą :)

Parašykite komentarą